Atostogos įpusėjo. Buvo planuota po varžybų eiti užtarnauto poilsio, tačiau… Varžybos per pačias šeimos atostogas… Ką visa tai galėtų reikšti, turbūt nereikia jums aiškinti. Esu dėkingas savo supratingai žmonai, palaikančiai mano pastangas siekti sportinės žūklės aukštumų. Neperdėdamas galiu teigti, kad žūklė yra tapusi pačiu tikriausiu mano gyvenimo narkotiku.
Taigi, jau kažkur girdėtas scenarijus. Varžybos ant nosies, o aš net nebuvęs ten… Ačiū klubiokams, kurie pasidalijo informacija ir aktyviai darbavosi Jurbarko ruože visą savaitę iki varžybų.
Planas – penktadienį, varžybų išvakarėse treniruotė, tada aplankom tetą Išdaguose, permiegam ir kitos dienos rytą gausesnėmis jėgomis (nes nereikės grįžti į Vilnių) pulsim špaguotis ir nepasiduoti. Juk aš vienas Banditų… Planus šiek tiek sujaukė neplanuotas užtrukimas Varėnoje. Keliomis minutėmis vėluoju grįžti į Vilnių ir papildyti gyvųjų masalų atsargas. Tenka šiek tiek pakeisti planus ir pavėlinti treniruotės laiką. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pataikysiu praktiškai į varžybinį laiką. Tad ketvirtadienį dieną apsilankymas žvejybos parduotuvėje, šeryklėlių asortimento papildymas, mantos pasiruošimas ir strategavimas, ką ir kaip darysiu. Paklausit, kodėl gyvaisiais masalais nepasirūpinau iš anksto? Norėjau jų kuo šviežesnių ir tikrai maniau, kas visur spėsiu, bet, kaip visada, nutiko gyvenimas.
Penktadienio rytas. Neskubėdamas išsiruošiu, man kiek neįprasta taip vėlai keltis ir ruoštis į žvejybą. Kelio didžioji dalis jau pažįstama, mat navigacija veda pro pat Valiulius, kur visai neseniai lankiausiai. O nuo ten vis įdomiau ir arčiau galutinio tikslo. Nematyti, nevažiuoti keliai ir apylinkės. Važiuoju per Jurbarko tiltą ir matau jau gana gausiai žvejų nusėstą pakrantę. Staiga šmėsteli mintis – neturiu kukurūzų. Visa laimė, dirba jau parduotuvės ir visai šalia užsuku į IKI. Atrodo jau viską turiu, ko reikia. Pasuku link Nemuno pakrantės visai netoli tilto ir ieškau kitų žvejų kaip orientyro, nes aš čia nebuvęs. Kadangi dalyvių bus daug, stipriai nepergyvenu ir nevarginu savęs mintimis, ar geriau sėsti prie tilto, ar dambose. Pagrindinis treniruotės tikslas susipažinti su Nemunu šiame ruože. Tad radęs prie tilto vietelę, nešuosi mantą ir patoginuosi. Oras nelepina, apsiniaukę ir dangus grasina lietumi…
Įsikūręs atsimatuoju du taškus. Pasinaudoju visa surinkta informacija ir startuoju tolimajam taške. 7 startinės šėryklos su gyvais, pavadėlis gerokai virš metro ir pirmas metimas. Pradžia – apie 10:30. Žuvies pirmu metimu nėra, bet prisilietimų ir gyvybės ženklų po vandeniu apstu. Jau kažkur turėta patirtis – bam ir ilga pauzė, ir vėl bam, ir vėl pauzė… Toks scenarijus priverčia sukti galvą ir ieškoti rakto žuviai pergudrauti. Praėjus geroms 15 minučių pirmoji žuvis, gana solidus žiobris. Turim žiobrio – žinau, ką daryt. Yra tekę juos sėkmingai gaudyti Neryje ties Vilniumi. O bet tačiau, greitai sparnus apkarpė realybė. Daryk, ką nori, bet reikalai nesikeičia – bam ir eilinė pauzė. Apie vidudienį prispiria gamtiniai reikalai. Horizonte matyti biotualetas, tad kodėl nepasinaudoti. Ant kablio keletas mėšlinukų su muslerve, įtrenkiu ir palieku. Grįžęs randu, kaip palikau. Imu meškerę permetimui, o ten jaučiu, kad tyliai tūno kažkas ir tikrai ne delninis. Sėkmingai priparkuoju apie kilogramą sveriantį karšį. Tema ir kryptis lyg ir aiški – mėsos ant kablio ir ilgesnis išlaukimas. Galvok, broli mielas, iš naujo. Dar gera valanda eksperimentų ir galvos laužymo, kaip užkurti tašką. Tiesa, buvo bandyta ir artima distancija. Abiem distancijoms +/- skyriau po geras porą valandų. Tuolaik buvo priėjęs ir kolega, kuris su bičiuliais treniravosi man iš dešinės. Liūdnoka ir jiems. Per visus vos keletas karšiokų. Apie 15:00 nusprendžiu, kad pažinties gana. Pasitikrinau, ką norėjau, informacijos pasirinkau ir baigiu žūklę. Daugiau laiko šį kartą skirsiu surinktai informacijai ir teorijai apdoroti. Dalyvių žada būti arti 80, tad ne paslaptis – daug lems burtai ir gebėjimas greitai prisitaikyti prie situacijos.
Šeštadienio rytas. 06:00 ryto ir aš jau vietoje. Mėgstu būti anksti ir neskubėti. Kėliausi anksčiau dar ir dėl to, kad surizikavau po treniruotės palikti jauką automobilyje, jo liko nemažai. Naktis buvo gana vėsi, todėl jaukas puikiai išsilaikė ir bus tinkamas. Kaupiantis būsimoms varžybos netrukus pasirodo ir Ričardas. Pasilabinam, smagiai pasišnekučiuojam ir laukiame kito klubioko Tomo – visos viltys į jį. Mat jis turi pristatyti šviežių gyvųjų masalų siuntą. Su Ričardu pasileidžiam Nemuno link ir čia pasigaunam Tomą. Praeiname pakrante, patikrinam sektorius, pasidalinam mintis ir įžvalgomis. Grįžę skubame ruoštis masalus ir eisime traukti burtų.
Burtų traukimas – šį kartą traukiame pagal eiliškumą nuo pradžių. Tad man didelis pasirinkimas traukiant sėkmingą sektorių. Tomas ištraukia – 38-tą, Ričardas – 65-tą, klubo bendruomenės narys Edvinas – 66-tą, o aš – 45-tą.
Pamatęs savo sektorių nudžiungu, tikrai patogus, praktiškai dambos vidurys. Tad ilgai nelaukiu, ramiai susiruošiu. Su Tomu nueiname iki kolegų Ričardo ir Edvino. Jiems kiek sudėtingesni sektoriai, tačiau visi šansai jų rankose. Palinkėjimai, keletas žodelių, minčių prieš varžybas ir kiekvienas grįžtame į savo darbo vietas.
Pasirenku tolimesnį tašką prie išėjimo į stiprią srovę. Kaip atsarginį variantą pasirenku artimąją distanciją apie 22 metrus. 09:20 jaukinimo starto signalas ir leidžiu geras 7–9 šėryklas, gausiai prikimštas trūklių ir traiškyto kasterio. Pavadėlio neploninu ir pasirenku startui 0.14 diametro su jau puikiai savo vertę įrodžiusiu kabliuku Gamakatsu Hyper Keiryu iš zuklesfanai.lt. 09:30 varžybų startas. Ir judesys nuo pat pirmo metimo. Tačiau ne toks, kokio norėčiau. Vėl ta pati „muzika“ – bam ir pauzė, bam ir pauzė. Šiek tiek pasimažinu kabliuką ir pradeda kabaliotis nelegalūs šapalai. Ką ten šapalai, jų vaikai, visai mažyčiai, vos vos per delną. Tarp jų papuola ir viena kita kuojytė bei vienas žiobriukas. Nuotaika slogi, beeet kaimynai irgi nerodo jokio didesnio aktyvumo. Pasigirsta aplink juokeliai – „rūkom“, „kaip tas karšinis kibimas atrodo“ ir t.t. Aš nesileidžiu per daug blaškomas kalbų ir toliau dirbu su tašku pagal savo susigalvotą taktiką. Ir po geros valandos sulaukiu to visų laukiamo kibimo. Kertu ir jaučiu YRA! Ir yra tikrai geras! Šioje vietoje nežinau, kas man nutiko, nes dažniausiai užplūdus adrenalinui pradedi visas virpėt ir kartais net darai nekoordinuotus judesius ar veiksmus. Tačiau ne šį kartą. Šaltakraujiškai, iš lėto ir užtikrintai karšelį pumpuoju link savęs. Jaučiu, kaip visi aplink stebi, bet pavyksta išlaikyti šaltus nervus ir prieš pat parkuojat į graibštą sugebu lakoniškai šūktelėti „Žinau, ko linkit, bet, deja, ne šį kartą“. Su šiais žodžiais rubuilis, užtikrintas dvejetukas mano graibšte. Vos tik paleidau į skiaurę, kaipmat atsileido kūnas ir protas. Pradėjau virpėt visas nuo adrenalino ir nemeluosiu – buvo sunku užmauti masalą vėl ant kablio, nors tą reikėjo daryti kuo greičiau.
Šis gražuolis leido kiek atsipalaiduoti ir tvirčiau jaustis savo zonoje. Po to sekė kelios kuojos, nelegalūs šapaliukai ir vėl bamptelėjo karšis. Šiek tiek mažesnis, iš pažiūros iki kilogramo, bet jis leido pasijusti dar geriau ir tvirčiau. Pajaučiau ritmą, pajaučiau, kas veikia, tačiau realizuoti visko, deja, nepavyko. Vieną gražią žuvį nuleidau taške su kabliu, kita betraukiama įnėrė į žolės ir atsikabino. Tokių problemų su žolėmis tą dieną turėjau tikrai ne aš vienas, drįsčiau teigti – daugelis.
Praėjus maždaug pusei varžybų laiko staiga, kaip sakoma, visai „išsijungė“. Ne – ne šviesa, taškas ir kibimai. Daryk, ką nori, eksperimentus kokius tik nori – jokio atsako. Kolegos aplink vieną kitą mažą žuvelioką įkalbina, bet ne daugiau. Mintimis nusikėliau į Valiulių etapą. Jau kažkur matytas scenarijus. Pirma varžybų pusė puiki, o antroji tiesiog iš inercijos ridenasi nuokalnėn… Bandau nepalūžti ir ieškoti sprendimų. Likus apie pusantros valandos, nusprendžiu ant kablio kabinti slieką. Pastarasis ne veltui labai slidus reikalas – kolegos apie jį atsiliepia prieštaringai – arba bus gerai, arba labai blogai. Pasirinkimo didelio neturiu. Pradedu karpyti ir paduoti į tašką šėryklas, pilnas sliekų. Didelio atsako ar judesio, deja, nesulaukiu. Kolega sėdėjęs man iš dešinės, 43 sektoriuje, ir tylėjęs didžiąją dalį varžybų, jau parkuoja ketvirtą karšioką ir jaučiu, kaip vėl ridenuosi lentelėje žemyn… Tiesa, dar bandė ūpą kilstelėti kibimas, kurį visi aplink bandė sieti su karšiu, tačiau tai buvo labai piktas ešerys, gana stipriai užlankstęs mano meškerės viršūnę…
Taip prabėgo antrosios rimtesnės mano sportinės žūklės varžybos. Du solidūs karšeliai, keletas ešerių ir šiek tiek smulkmės. Ką ten rimtesnės… Drąsiai galiu sakyti, kad pagal organizuotumą ir dalyvių skaičių tai pačios rimčiausios mano dalyvautos varžybos. Ačiū organizatoriams. Pakuojamės daiktus, tvarkomės ir laukiam svėrimų. Su kolega iš 43-ojo sektoriaus persimetam keletą žodžių. Pasirodo, mudviejų taktika paskutinėmis pusantros valandos buvo kone identiška. Abu karpėm slieką ir krovėm jį į tašką visiškai negailėdami. Įdomu tik tai, kad jam užsikūrė taškelis, o man ne. Kas galėjo tai lemti? Gal mano padarytos klaidos ar panaudoti priedai? O gal tiesiog nusisuko sėkmė ir dar ne laikas pergalėms ? Bet aš jau jaučiuosi joms pasiruošęs. Ir šios varžybos parodė, kad galiu kaip lygus su lygiu su visais špaguotis ir net parodyti gana solidų rezultatą. Svėrimai parodė bendrą svorį – 5,1kg, big‘as (su svėrimo sietu) – 2,79kg. Su tokiu rezultatu lieku 5-tas zonoje ir 21-as iš 77 dalyvių bendroje lentelėje. Esu tikrai patenkintas savo rezultatu. Tarp tiek daug stiprių ir patyrusių dalyvių likti 21-am bendroje įskaitoje man yra svarbus pasiekimas.
Geriausiai iš mūsų pasirodė daugiausiai darbo įdėjęs Ričardas. Jis užėmė -3-ią vietą savo zonoje su 4,895kg laimikiu ir liko 13-oje vietoje bendroje lentelėje. Tomas – 5,355kg, ketvirtas zonoje ir 16-tas bendroje lentelėje. Edvinas, mūsų klubo draugas – 1,500kg, 11-tas zonoje ir 55-tas bendroje lentelėje.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pasirinkta taktika, kabliukai, pavadėliai ir realizacija – viskas buvo puiku. Reikia ieškoti atsakymų kodėl antrose varžybose, antroje jų pusėje mano reikalai pradeda ristis žemyn. Galbūt patirties stoka, gal dingsta koncentracija? O gal geras startas priverčia užmigti ant laurų? Aš to atsakymo tikrai ieškosiu ir jį rasiu.
Ačiū skaitantiems ir iki susitikimo ant kranto. Likite ant mūsų klubo kabliuko!
