Sulaukėm taip ilgai lauktos žiemos ir lengvo šaltuko. Tiesą pasakius, tas šaltukas ne toks ir lengvas, kadangi ir Kauno marios atsidūrė po ledu. Gandai sklinda po svietą, kad ant to ledo galima net užlipti. Ledas ledu, tačiau kai prasideda darbai, laisvo laiko žvejyboms nelieka. Bet juk ir darbo metu galima planuoti savo būsimą žygį prie vandens. Tad nieko nelaukęs skambinu Laurynui ir kviečiu kartu regzti didįjį planą. O jam, visų pirma, reikia daug gyvųjų masalų. Per tą laiką, kol dirbau, viskas buvo padaryta – sumaišyti jaukai, nupirkti masalai, tad po darbų galima tiesiai lėkti prie Kauno marių. O ant jų ledas tikrai ne storiausias, bet žvejoti galima. Visgi ta trūkinėjančio ledo melodija kartas nuo karto priverčia atsistoti nuo kėdės. Kaip ten bebūtų, palapinė pastatyta, parketas sudėtas, eketės užjaukintos, plūdės suleistos. Kibimas buvo pastovus, tik žuvų dydžiai labai skirtingi. Deja, tų tikrųjų karšių pagauti nepavyko, tačiau veiksmo tikrai netrūko. Dabartinės prognozės rodo, kad veikiausiai dar bus galima užlipti ant ledo ir išsiaiškinti santykius su didžiaisiais karšiais.
