Taip netikėtai, kaip kelininkus, mus žvejus užklupo žiema. Su savo gabaritais aš ant pirmo ledo drąsus būt tiesiog negaliu, tai iškart šovė mintis pasukt Ernestui. Trakų apylinkėse paprastai ledas atsiranda greičiau ir būna storesnis. Be kita ko, šias apylinkes Ernestas pažįsta geriau nei Vytautas didysis su savo 40 karaimų. Iš vakaro pajaukino kelias eketes ir sakė, kad žuvies bus. Žiemą su jaukais elgiuosi atsargiai, bet vis tiek knieti atsidaryt kokį naują pakelį VDE ir pažiūrėt, kas ten ir kaip. Daug tikrai neruošiau, po porą saujų Turbo Black, Super Crack Bream, kur buvo likę nuo karštos pažinties, na ir šviesesnio Bream Classic saują įdėjau. Įsitikinau, kad nesipjauna su prieš tai maišytaisiais. Kadangi taikinys karšiukai, bus proga pažiūrėt, kaip skęsta eketėj.
O žvejojom karališkoj vietoj, kalnais ir vingiais privažiavom prie ežero vidury miškų. Tokia tyla, kad net ausyse spengia. Pasistatėm palapines ir netrukus prasidėjo darbas. Žuveliokai nedideli, bet kadangi gylis apie 10 metrų, tai rankelės spėjo gerai žiemą prisimint. O smūgis į sargelį ir virstanti plūdė tiesiog buvo atgaiva sielai. Apie taktikas kalbėt nelabai verta, žuveliokai tiesiog kibo. Kai pajaukini, trumpam apstodavo, paskui pasiusdavo taip, kad nespėji. Katinams tikras baliukas nusimato. Už katinus labiau džiaugiausi tai aš, nes ledo tikrai buvau išsiilgęs.
Ačiū Ernestui už saugų ledą, už karališką vietą. Jei neužklups netikėta vasara, kitą savaitgalį jau lauks įprasti Kauno marių medžioklės plotai. Ledas pastorės, tada drąsus būsiu ir aš.
