Netruko prabėgti klubo varžybos, o aš – kaip tas vilkas, kad ir kiek namuose šertas, ir vėl į miško pusę dairausi. Jei atvirai, šį savaitgalį kur nors lėkti nebuvo jokių išankstinių planų. Kaip jau man yra tapę įprasta, žvejybai gera linkinti žvaigždė iš dangaus nukrinta labai greitai ir netikėtai (o aš dėl to labai nesiskundžiu). Puokštė gėlių žmonai už šias žvaigždes ir penktadienio vakaras paskęsta mintyse apie rytdieną. Masalų ne pyragai – kažkas yra likę po varžybų, bet dar bent trūklių šimtgramis tikrai nepamaišytų. Prasuku ta proga pro artimiausias parduotuves ir šį bei tą nusipirkęs, pradedu krautis mintis ir mantą rytojui.
Skurdokas varžybų kraitis tarsi turėjo virsti įspėjamuoju ženklu (priminsiu, kad geriausias varžybų rezultatas vos ne vos viršijo 3 kg), kad stebuklų tikėtis tikrai nevertėtų. Vis dėlto ruduo gilėja, todėl žuvies aktyvumas, natūralu, turi atliepti šio metų laiko realijas. Pateisinti sunkų vaikymąsi paskui kuojas ir kuojytes varžybų metu galima nebent mažais gyliais. Kitaip sakant, šiandien tikėtis galime kažko daugiau nei per varžybas vien dėl to, kad bandysime lįsti į gilesnius vandenis. Ar mes teisūs, žinoma, parodys tik laikas.
O kol kas išjudu iš sostinės kiek vėlyvais paryčiais. Saulė teka tik aštuntą, todėl nėra tikslo naktimis bastytis tamsoj. Prie vandens po šiokių tokių ieškojimų atsiduriu apie septintą. Nusprendžiau važiuoti senais žinomais keliais ir tikėtis, kad jais nebus pasukę kolegos. Visgi savaitgalis, todėl vietų pasirinkimas nebus didelis. Laimei, randu vieną iš tradicinių savo kampelių laisvą. Nebuvo šįkart noro vaidinti kultūristo ir tampyti visą savo žvejybinį turtą kalnais ir pakalnėmis. Keli žingsniai nuo automobilio iki žūklavietės – to, ko man reikia šiandienai. Tada ne taip sopa širdį, kai po tuščios žvejybos dar reikia lieti devintą prakaitą nešant viską atgalios iki mašinos. O dabar – atlėkiau, dešimt minučių ir jau galima kuistis prie jauko ir kitų pasiruošimo reikalų.
Vos spėja truputį prašvisti, aš iškart pradedu savo kulkomis taranuoti vagos šlaitą. Gylis simpatiškas (~10 m.,), o atstumas dar simpatiškesnis (58 m). Nesu mėgėjas tolimų distancijų (turbūt apskritai reta tokių, kas jas mėgtų), bet šįkart popieriai ne tokie prasti, nes vėjas visai nedidelis ir dar į nugarą. Kai kibirų su sparnais nemėtai, tokiomis sąlygomis tuos beveik 60 metrų galima visai padoriai išlaikyti taikiklyje. Jaukas rudeniškas – tamsus, birus ir skurdus. Kad nebūtų visai plika, pirmais metimais pakemšu šėryklą šiek tiek gyvų masalų karpinių. Jauko stipriai nesuspaudžiu, kad jau pačiomis pirmosiomis šėryklomis atkreipčiau potencialių klientų dėmesį (t. y. formuoju jauko debesį). Po gerų 15 minučių pradinio jaukinimo, iškeliauja ir pirma greitoji siunta su kabliuku. Atsako ilgai laukti netenka (dėl to, aišku, šiek tiek neramu). Lengvi patempimai ir palenkimai aiškiai išduoda, kad į draugus pradėjo taisytis puskaršiukai arba plakiukai. Antru metimu visa tiesa kaip ant delno. Ir smagu, ir nelabai. Smagu, kad žuvies aktyvumas nepalyginamas su varžybų vargais, kita vertus, jei visa žvejybinė sesija praeis „vaikų darželyje“, laimės daugiau taip pat nebus. Bet norai lieka norais, o realybė yra realybė. Po ketvirto ar penkto metimo pajuntu, kad pradedu klausytis užstrigusios plokštelės. Užmeti ir jauti, kad tik laiko klausimas, kada viršūnėlė pradės trūkčioti neaiškiomis ir neritmingomis konvulsijomis.
Ką gi, bent veiksmo yra. Bet kur didieji karšiai? Šitas klausimas, tiesą pasakius, jau kurį laiką kankina ne tik mane. Savam klubo rate šia dilema gyvename kone geras porą savaičių (ar net mėnesį). Papildomo peno šioms mintims šiandien davė pasilabinti užsukęs spiningautojas, kurio teigimu ir echolote nematyti didelės žuvies. Nors ji, atvėsus vandeniui, akivaizdžiai pradėjo būriuotis, tačiau didelių simbolių echoloto ekrane nematyti, didieji karšiai tarsi būtų išsidanginę kažkur. Gal jie nudūlino į dar gilesnes ir atokesnes vietas, nepasiekiamas nuo kranto. Bet jei žvejojama 10m+ gylyje, pačioje vagoje, negi neturėtų ir čia jų būti? Bent jau mano šios dienos žūklės laimikis aiškiai byloja, kad ne. Per visą penkių valandų sesiją prikalbinau tik vieną įskaitinį karšį (1kg+), kurio kibimo kultūra iš esmės niekuo nesiskyrė nuo puskaršiukų atakų. Ir šiaip visa sesija buvo visai nerudeniška. Iš pat pradžių tik labai kukliai kimšdavau šėryklas gyvais masalais (bijojau užmušti tašką). Pasirodo, tokia mano baimė buvo niekuo nepagrįsta. Sugalvojęs eiti „va bank“ ir peršerti smulkmę gyvų masalų bombomis nė velnio jos neperšėriau. Kaip sukosi ta pati užstrigusi plokštelė, taip ir sukosi niekieno netrukdoma. Pakovojęs su šiais vėjo malūnais iki pirmos popiet, nusprendžiau pasiduoti. Normą, kaip mėgstama sakyti, sugaudžiau, bet tik tiek. Gal jūs žinoti, kur dingo didieji marių karšiai? (iš anksto dėkoju už atsakymą :)))
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!














