Kieksyk Kauno mariose esate pagavę raudžių (ne kuojų, o tikrų raudžių)? Na gerai, sakysite, kas čia tokio – viena kita raudė retkarčiais prašoka dažnam, nieko čia keisto. O kiek kartų esate pasistatę raudes į savo jaukinamą tašką ir gaudę jas tendencingai? Beveik aštuonių metrų gylyje? Suprantu, jei kalba yra apie žvejybą priekrantės sąžalynuose, kuriuose vanduo vos siekia pilvą… Bet kai žvejojama klasikinėje karšinėje vietoje?…
Kiek po pusės šešių atsiduriu prie senųjų gerųjų Rumšiškių. Nurioglinu žemyn su manta apkrautu savo karučiu ir skubu viską greičiau susiruošti iki pasirodančių pirmųjų saulės spindulių. Ačiū Dievui, vidutiniokas vėjas visą žalumą nudanginęs kažkur nežinoma kryptimi, todėl belieka rūpintis tik žvejybiniais reikalais. Jauko receptūra šįkart ir vėl į Nobelio premiją nepretenduoju – saldus, šviesus Champion Feed‘as. Kur kas didesnis akcentas gyviesiems masalams. Nusprendžiu startinio jaukinimo pagrindu pasirinkti kasterį. Vanduo mariose kiek nukritęs, tad pirmas klipsas itin patogiu atstumus (~30 metrų). Su jaukinimui skirta (mano patobulinta) Preston šėrykla skraidinu lengvai nuo kasterio perdrėkusio jauko porcijas į tašką. Jaukinu nesikuklindamas – vienu ypu sumetu pusę pakelio musės lervų kokonų. Žvejybos startui – atvira šėrykla, lengvai suspaustas jaukas su trupučiu skandintų pinkučių. Ant kablio kelios musės lervos su trūkliais.
Pirmasis, kaip visada, pasirodo angelas sargas pūgžlys. Po jo iškart paseka nedidelė kuojytė. Ką gi, veiksmo jau yra, pradžia klasikinė, tad belieka išlaukti pasirodančių karšių. Trečias metimas ir super aštrus kibimas (deja, nerealizuotas). Nieko panašaus į smulkmenišką prisilietimą. Negi būsiu pataikęs karšiams ant galvos? Paskubomis užtaisau naują feederinę salvę ir švysteliu atgal į tašką. Vėl žvėriškas smūgis – pakertu! Toks jausmas, kad nedidelis karosiukas būtų anam gale. Pritraukiu prie graibšto – ir štai pirmoji dienos staigmena! Kur buvęs, kur nebuvęs į nekviestų svečių sąrašą įsiprašo delninis karpiukas. Ką gi, greita nuotrauka (kadangi sietui toks karpiokas dar per mažas) ir paleidžiu mažylį atgal. Vos spėju iš naujo užmesti ir vėl ta pati ataka. Dar vienas karpiukas! Nors iš sportinės perspektyvos, visai smagus reikalas taip nenuobodžiauti, bet vis dėlto ne to aš čia atvažiavau.
Po ketvirto karpiuko iš eilės (per geras penkiolika minučių), pradedu galvoti, kad galbūt per arti pasirinkau tašką. Nors klipsas prieš pat parandę ir gylis visai normalus (~6 m), bet gal pataikiau į priekrantės vaikų darželį? Na bet dumti iš taško, kuriame pragyvenai vos pusvalandį, irgi ne pati geriausia mintis. Bandau nuvaikyti abejones priklydėles ir darbuotis toliau. Bandau… Švysteliu dar kartą ir sulaukiu antrosios šios dienos staigmenos – kažkas agresyviai čiumpa dar besileidžiantį masalą. Negi karpiokai visai išprotėjo? Nieko panašaus, pasirodo dėmesio sau nusprendė išreikalauti visai padori raudė. Nieko nebesuprantu – jaukas tikrai ne per sausas (ne dulkė). Gal dėl to, kad į šėryklą įdėdavau po saujelę skandintų pinkučių? Ta proga nusprendžiu stipriau sutrombuoti jauką šėrykloje ir kol kas atsisakyti gyvųjų masalų paslaugų. Bet tai nieko nekeičia – metimas ir dar viena raudė atkeliauja krantan.
Tai buvo paskutinis lašas, įtikinęs mane, kad pasirinktas taškas per artimas, todėl susidūriau su priekrantės žolynų gyventojais. Perkeliu klipsą gerus 10 metrų (radau šiokį tokį dugno perkritimą) ir kasterologijos seansą pakartoju su beveik dviem dėžutėmis sukarpytų sliekų. Kadangi šiandien nusiteikęs rimtai pakaršiauti, juokams ne vieta ir ne laikas. Bet čia tik aš taip galvojau. Pirmas metimas į naują tašką ir vėl tas pats smūgis. Ir vėl karpiokas! O po to dar vienas, ir dar vienas, tada vėl raudė, pačiumpanti besileidžiantį masalą. Toks jausmas, kad taške visas kalnas tokių keistų žuvų. Nusprendžiu eiti va bank ir į tašką dar gausiau paduoti gyvų masalų (dabar jau nebesirenkant), bet… Kad ir ką bedaryčiau, rezultatas toks pat… Karpiokas, raudė, karpiokas, raudė… Pajutęs, kad ši diena gali taip ir baigtis, pradedu po truputį raudes mesti sietan, kad būtų bent ką jums parodyti. Ant kablio, akivaizdu, geriausiai darbuojasi kelios musės lervos. Reikalo negadina ir trūkliai, ir pinkutės, ir sliekai. Ką dėsi, viskas tiks…
Atrodė, kad taip viskas ir nugarmės ta pačia kryptimi… Bet staiga, surprise surprise, po eilinio išreikšto kibimo pakertu kažką rimto. Negi pagaliau? Žuveliokas rimtas, todėl jo neforsuoju (pavadėlis 0,11). Po smagių grumtynių pagaliau išvystu akims malonų vaizdą – vandens paviršiuje ant šono prigula 2kg+ karšis. Gal mano masinis gyvų siuntimas į tašką galiausiai atsipirko? Mąstydamas ta kryptimi, prikabinu prie sistemos „windows‘ą“, kad galėčiau itin koncentruotai patiekti naujiesiems svečiams po žiupsnelį kasterio ir trūklių. Vos spėja šėrykla nusileisti ant dugno ir vėl seka užtikrintas kibimas. Dar vienas karšis! Belieka sušukti – „Elementaru, daktare Vatsonai, atėjo karšis!“. Trečias metimas ir iškart dar vienas kibimas. Pakertu, o ten, mielasis daktare Vatsonai, ir vėl karpiokas… (gal koks jau dvidešimtas…). Nieko nesuprantu, absoliučiai nieko. Jei atėjo karšių būrys, kita žuvis turėjo pasitraukti. Bent kuriam laikui smulkmė turėjo atsitraukti, o čia žaibiškas ir greitas karpiuko kibimas iškart po karšio. Kad darbo smegenims būtų dar daugiau, karpiukui į kompaniją sugrįžta raudės. Vėl viskas tas pats, vėl viskas iš naujo.
Pajutęs, kad esu visiško kvailio vietoj, pradedu žvilgčioti į laikrodį. Beveik pats vidudienis. Gal užtenka tų keistenybių šiandien? Tiesą pasakius, turbūt visą dieną buvo galima taip gyventi, bet aš nusprendžiau pasiduoti. Net ir dabar rašydamas šią apžvalgą, iki galo nesuprantu, kas šiandien buvo. Karšiai kažkur atsitraukė, viską uzurpavo karpiukai? Bet kiek čia jų tada? Ką čia veikia raudės? Be to, keli karšiai gi pasirodė taške, tad gal aš nemokėjau „išrūšiuoti“ taške žuvies. Vėl tie patys įkyrūs klausimai… Šiaip, tikrumo dėlei, reikėtų pasakyti, kad vandens paviršiuje nebuvo matyti žuvies vaikštant (išskyrus plėšrūnus, vaikančius mailių). Įdomu ir keista, kaip neatpažįstamai gali pasikeisti realijos vienoje ir toje pačioje žūklavietėje. Matyt, pats laikas atidžiau pastudijuoti žuvies migracijos ciklus, jų sąryšį su oro sąlygomis, metų laiku ir t.t. Nors negaliu skųstis, šiandien pasportavau iš peties, bet vien sporto tokiais atvejais nepakanka. Tiesiog nepakanka… Tiesiog…


















