Šį kartą mažiau įspūdžių ir spalvingų akimirkų iš pačios žūklės, o daugiau teorijos ir bandymų atsakyti į amžiną klausimą – ar galima iš principo perjaukinti žuvį ar ne ?
Priminsiu, kad rugsėjo 21 dieną smagiai pažvejojome su klubiokais Evaldu ir Aivaru. Kaip ir kiekvienoje žvejyboje tuokart pasisėmėme naudingos patirties, be to, kilo naujų minčių bei klausimų, suformuluota viena kita įžvalga. Tąsyk buvo vasariškai šilta diena, buvo sušilę iki 28C laipsnių. Kaip, kas ir kodėl vyko, detaliau galite sužinoti ankstesniame Evaldo straipsnyje. Turėtų išeiti ir video reportažas, kurį prižadėjo sumontuoti Aivaras. Įvesdamas jus į bendrą kontekstą, aš tik trumpai priminsiu kelis svarbesnius aspektus iš ankstesnių žūklių – vasariška šiluma, didelis žuvies aktyvumas auštant ir akivaizdus jo slopimas su kiekviena tolimesne žvejybos valanda.
Kadangi naujosios įžvalgos ir klausimai nedavė ramybės, nusprendžiau susiruošti į dar kelias žūkles toje pačioje vietoje. Apie vieną iš jų (į kurią išlėkta savaitės vidury, pasikeitus orams) jau rašiau paskutiniame savo straipsnyje.
Šiandien visas dėmesys trečiajai žvejybai, į kurią susiruošiau rugsėjo 27-ąją. Orų permainos – jau įvykęs faktas. Temperatūros pokyčiai įgiję ryškesnius naujus kontūrus – pastarosiomis dienomis ji pakankamai žema ir panašiai kintanti. Tuo tarpu vanduo vis labiau vėsta, kai kur greičiau, kai kur lėčiau.
Savaitgalis. Jau išmokau pamoką, kad šilti patalai gali palikti be norimos žūklavietės, todėl iš lovos kylu dar gerokai prie trečią nakties. Greitomis susiruošiu ir pasileidžiu didžiųjų vandenų link tradiciškai gurkšnodamas kavą ir mintydamas, kuo šįkart nustebins Kauno marios bei kokių triukų reikės imtis jų žuviai pergudrauti.
Ant kranto pasirodau dar prieš penkias. Mano vietoje jau stovi net du automobiliai… Spėdamas, kad jie bus užėmę sekmadieninę mūsų vietą, skubu patikrinti, ar likęs laisvas ruoželis, kuriame žvejojau trečiadienį. Bingo – vietelė dešiniau laisva, galima kurtis ir ruoštis žvejybai.
Jeigu pamenate, trečiadienio žvejybai buvau pasirinkęs sūrų jauką. Šiuo kartu, nors ir vanduo gerokai atvėsęs, grįžau prie gana stipriai pasaldinto varianto. Ilgai dvejojau, tamsinti šiek tiek jį ar ne. Vis tik paskutinį kartą padrėkindamas ant kranto jauką iki man norimos konsistencijos, šiek tiek nugesinau jo spalvą nuo geltonos iki žalsvos.
Susiruošiu savo sostą, išglostau gyvus, visiškai laiko nevejamas ir nespaudžiamas, kaip tas ežiukas rūke, pasiruošiu žvejybos vietą ir apšvietimą. Mintis dar sutemose pradėti žūklę. Gal ir čia, kaip Nemune, didieji mėgsta tamsą? Prasiskanuoju dugną jau žinomais atstumais, kad susirasčiau gylio pokyčius ar kokią dugno anomaliją. Tolimą tašką klipsuoju ties 63, artimąjį – ties 38 metrais. Pasikabinu šviestuvą stalui, taip pat stovą su „powerbank“ ir Giedriaus (ačiū Jam už tai) dovanotą USB lemputę, kuri puikiai apšviečia meškerių viršūnes minimaliomis elektros sąnaudomis. Kadangi baisiai smelkia rūkas ir drėgmė, sunku rasti kitam krante orientyrą tamsoje, tad pasikliaudamas tik savo jėgomis ir patirtimi – „sušaudau“ 10 šėryklų į tolimąjį tašką gausiai trūkliais ir kasteriu prisodrintu jauku. Tuo tarpu į artimąjį tašką kur kas kukliau – tik 6 šėryklos. Mintis tokia, kad tolimajam taškui dabar leisiu atsipūsti, o artimajame dirbsiu iš peties. Jeigu pamenate ankstesnių žūklių dinamiką, tai šiandienos lauktinas scenarijus turėtų būti toks – visų pirma, auštant žuvis turėtų suaktyvėti artimajame taške bent keletui valandų. Ar ši tendencija išliks ir atvėsus vandeniui – tuoj pat sužinosime. Tačiau jau iš pirmųjų indikacijų matyti, kad dėl atvėsusio vandens ir orų žuvies koncentracija ir aktyvumas brėkštant ženkliai sumažėję. Vaizdas visai kitas nei buvo ankstesnėse žūklėse. Na bet kol kas neskubėkime su galutinėmis išvadomis.
Ką gi, „užpakalis pradeda spirgėti“ ir ilgiau nedelsiu. Startas – 5:45. Permetinėti pradžiai nusprendžiu kas 5 min, taikydamasis prie galimos žuvies maitinimosi spartos. Prabėga 15–20 minučių ir suprantu, kad tamsa, rūkas ir vėsuma daro blogą paslaugą man. Kitaip tariant, prieš gamtą nepakovosi, situacijos negelbsti net ir saldžiausi ir gardžiausi jaukai. Panašu, žuvies gaudomame taške nėra, ji atsitraukusi tolėliau ar tiesiog aplenkė mano suruoštą šėriminį tašką.
Kiek prieš pusę septintos atsiliepė vienas karšiukas, tačiau po jo – vėl tyla ir ramybė. Maža to, Kauno marių tolius nuklojo dar tirštesnis rūkas. Kiek praaušus, žuvis akvatorijos kiek sujudo. Atsirado gyvybės ir taške. Deja, ji visai kitokia nei buvo ankstesniais kartais. Prisilietimai, patempimai, neužtikrinti kibimai. Trumpai tariant – nervų tampymas. Daugelis porins, kad pirmoji pagalba esant tokiai situacijai – ploninamas pavadėlis ir mažinamas kabliukas. Taip ir padariau, tačiau kibimai nepasitaisė. Ši nepasiteisinusi taktinė gudrybė kainavo man saują nupjautų pavadėlių…
Tenka grįžti prie storesnių pavadėlių ir didesnių kabliukų, kurie, mano galva, kur kas patikimesni. Jauko padavimas ir gyvų porcijos nesikeičia nuo pat starto. Galutinai įsitikinu, kad žuvies koncentracija yra ženkliai sumažėjusi. Ūpą šiek tiek pakelia kiek po aštuntos į Atoros graibštą įvairuotas solidesnis karšelis, tačiau kiti jo gentainiai iki pat devintos pasekti pirmuoju neskuba. Priešingai – viskas stojo ir rimo. Laikas svarbiausiajam klausimui – ar žuvis pasisotino ir taškas „mirė“, ar nekibos priežastys visai kitos. Mano galva, tokia nekiba neturi nieko bendra su jauko receptūra ar jo kiekiu taške. Pasikartosiu, kad dėl visko veikiausiai kalta mažesnė žuvies koncentracija, ji pamažu pereina į šaltąjį režimą ir pasitraukia iš žvejojamos akvatorijos ryto valandomis (naktį) gerokai anksčiau, nei buvome įpratę. Apniktas šios minties, ilgai nelaukiu ir šaunu į tolimą tašką. Artimajame taške paliekamą meškerę „pasunkinu“ – rišu storesnį pavadėlį ir didesnį kabliuką, įtraukiu į žaidimą sliekus. Patikrinsim, kaip į tai reaguos žuvis.
Ir ką jūs galvojat? Kažkur jau girdėta? Pirmi metimai į tolimą tašką ir žuvis atsiliepia akimirksniu. Laikrodį nustatau signalizuoti kas 3 minutes ir bandau palaikyti greitesnį žūklės tempą. Visgi didelės mano viltys netruko subliūkšti –pagavau vos keletą žuvelių iš tolimojo taško, o po to viskas tendencingai pradėjo rimti – aštunto pasaulio stebuklo neįvyko.
Priartėjo 11:00. Per visą tą laiką paduodamo jauko ir gyvųjų masalų porcijų nemažinau. Maža to, dar papildomai kaskart pridėdavau ir smulkintų musės lervų tyrės. Ar tai galėjo suaktyvinti žuvį? Spręsti jums, bet, mano įsitikinimu, net ir gardžiausiais prievilais žuvies nepagausi ten, kur jos paprasčiausiai nėra. Tenenuskamba pernelyg retoriškai, tačiau perprasi visų gamtos slėpinių mes, žmonės, negalime. Žuvų elgsena – ne išimtis. Tik giliau išstudijavę žuvų migracijos specifiką ir bendruosius požymius, galime lengviau išvengti visiškos nekibos scenarijaus. Paprastai sakant, reikia numanyti ir surasti, kur ir kokiomis sąlygomis kiekvienu konkrečiu momentu žuvis nusprendė stabtelti.
Artėjant vidudieniui žuvis pradėjo kiek aktyvėti, kibimai dažnėti ir greitėti. Darbus tęsiau abiejose distancijose, tolimoje palaikydamas aukštesnį tempą, o artimoje – stambiu masalu ir šiek tiek ilgesniais išlaukimais tykodamas didesnių egzempliorių. Tokios metodikos taikymas artimajame taške parodė, kad šiandien didelio masalo nereikia bijoti. Mauni du sliekus, į kompaniją 1-2 pinkutės ar musės lervos ir lauki solidesnės viršūnėlės atakos. Tuo tarpu žvejyba aukštesniu tempu ir subtiliais masalais – keliais trūkliais ir viena ar dviem pinkutėmis / musės lervomis – išvirsta į nervingus, neaiškius prisilietimus ir patempimus.
Labai gaila, kad eilinįsyk nutiko gyvenimas ir teko ruoštis namolio vos sulaukiau vidudienio. Žuvis jau tikrai buvo pradėjusi aktyvėti, tiesa, kiek vėliau nei anais kartais. Labai norėjau patikrinti, kaip keisis ši dinamika popiet, tačiau į šiuos klausimus atsakymo reikės ieškoti jau kitose žūklėse.
Pačiai straipsnio pabaigai – trumpas žvejybinės trilogijos reziumė. Turbūt daugelis sutiks, kad net ir profesionaliausio žvejo kompetencijos turi ribas. Gamta diktuoja savo sąlygas – lūžtantys orai ir krintanti vandens temperatūra daro neigiamą įtaką žuvies aktyvumui. Kitaip sakant, žuvis į visa tai reaguoja, jos koncentracija įprastinėse lokacijose mažėja. Bent jau mano žvejotame ruože, akivaizdu, kad ji jau nuo ryto buvo kiek toliau atsitraukusi nuo kranto nei anksčiau. Be to, bendrasis jos aktyvumas prasidėjo vėliau, o pati jo fazė –trumpesnė. Tiek prieš žvejybą, tiek jos valandomis, tiek jau sukumpę namie prie kompiuterio – mudu su Evaldu diskutavom, „kaitinom smegenis“ ir bandėm aiškiau perprasti visų šių pokyčių specifiką. Atsakydamas į straipsnio pradžioje iškeltą klausimą, spėčiau, kad sulėtėjęs ir sumažėjęs žuvies aktyvumas Kauno mariose nėra galimo perjaukinimo pasekmė. Reikia nepamiršti, kad bendrasis žuvų kiekis mariose didžiulis. Persisotina gal tik mažosios žuvytės – tai veikiausiai ir išduoda tie nervingi kibimai ir patempimai. Didesnės žuvys – kas kita. Kaip jau minėjau, šįkart veikė sliekas – itin stambus masalas. Reikalo negadino paduotas didelis jauko kiekis. Priešingai, suponuočiau, kad būtent tai leido atsikratyti smulkmės ir nervus tampančių jos kibimų. Koreliacija paprasta – didesnis masalas ir ilgesni išlaukimai → labiau užtikrinti kibimai ir stambesnio kalibro žuvis. Esminė detalė – migracinių žuvies kelių nustatymas ir lokalizavimas. Kodėl taip manau? Suskaičiavau bendrą kiekvienoje žūklėje sugautų žuvų svorį. Jei palyginsime rugsėjo 24-tos ir 27-tos dienos laimikius, tai svoris kone identiškas. Tuo tarpu paskutinėje žvejyboje, nors ir dviem valandomis trumpesnėje, sugautos žuvies kalibras buvo ženkliai didesnis.
Tad darytina išvada, kad nėra nei auksinio jauko, nei auksinio masalo ant kabliuko. Žvejybos eigoje privalome operatyviai reaguoti į besikeičiančias sąlygas, prisitaikyti prie jų ir ieškoti pirminių staiga sumažėjusio žuvies aktyvumo priežasčių. Visų pirma, ieškoti ir sekti, kur ir kuriuo paros metu žuvis gali būti, kur ji migruoja keičiantis paros laikui ir klimatinėms sąlygoms. Kai išsprendžiama ši galvosūkio dalis, tik tada galima susikoncentruoti į tinkamiausio masalo ir jauko paieškas. Be to, spėju, jauku įmanoma tik kuriam laikui sudominti žuvį ir pristabdyti ją taške. Tokiuose telkiniuose kaip Kauno marios, dideli ežerai ar užtvankos sukoncentruoti ir išlaikyti žuvį taške visą žūklės laiką – veikiausiai neįmanoma. Pridėsiu, kad niekada nebijokit eksperimentuoti. Kad ir kokia nesąmone tai atrodytų iš pirmo žvilgsnio –bandykit, nes galbūt tai slaptasis jūsų gyvenimo žuvies ar visos žvejybos raktas.
Ačiū skaitantiems ir likite ant mūsų klubo kabliuko.
