Kauno marių pamokos (ne visiems)

„Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“ – kadaise ištarė upės Lenos vardu pasivadinęs veikėjas. Bet šiame reportaže labiau tiktų mano bičiulio aktoriaus sugalvotas šios frazės tęsinys – „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis – trys nesuderinami dalykai.“ Po keleto sėkmingesnių žvejybų, regis, imi suprasti bent jau pačius esminius dalykus, kurie turėtų tapti pagrindiniu leitmotyvu ateityje, tačiau kartais realybė ima ir sulipa nešvariais batais į akis. Suprasti, kas, kaip ir kodėl – tarsi nebylio šauksmas tyruose. Bet pereikime prie esmės, – trise (kas anksčiau, kas vėliau) eilinįsyk susibėgame prie Kauno marių (sename gerame Neverionių ruože).

Šįsyk pagrindinė vieta užimta, todėl tenka šiek tiek sėsti nuošaliau ir patiems prasivalyti vietas nuo jau sužaliavusių žolių. Dviese su Nerijumi prakošiam pačią parandės briauną specialiomis šukomis ir suvelkam žoles krantan. Kaip rodo Nerijaus pavyzdys, tokiomis sąlygomis pats geriausias pagalbininkas yra pedanas. Juo galima lengvai ir patogiai pasiekti darbinius gylius ir išvengti žolių problemos ir piktos parandės (Nerijaus teigimu, jo darbinis atstumas buvo 27 metrai). Tokie veiksniai sąlygoja ir taiklesnį jauko padavimą į tašką ir didesnį žvejybos tempą (jei to, žinoma, reikia). Taigi, atlikę pasiruošimo darbus (kas greičiau, kas lėčiau) sutūpiam ant platformų. Nerijus, kaip ir dera klubo lyderiui, nieko nelaukdamas šauna pirmyn. Nežinau, kiek laikrodis spėjo suskaičiuoti minučių, bet po pradinio užšėrimo ir keleto rutininių permetimų pirmasis marių standartas jau Nerijaus siete. Įdomus jausmas stebėti, kaip kolega ramiai ir profesionaliai darbuojasi – tarsi kiekvienas karšio kibimas būtų savaime suprantamas ir planuotas. Kitaip sakant, nėra jokio pagrindo stebėtis, kad šėriminis taškas netruko „užsikurti“. Žmogui, stebinčiam šią „dailiąją žvejybos Kauno mariose programą“, instinktyviai atsiranda poreikis ieškoti kirminų (žinoma, ne apie masalų dėžutes kalbama). Gražu, tiesiog gražu. Po pirmųjų žūklės valandų Nerijus jau skaičiuoja dešimtąjį karšį siete, o aš vargiai sukrapštau vos keletą (ir dar porą pasiima parandė). Regis, viską darai labai panašiai, bet skirtumas akivaizdus – visa tai, matyt, ir lemia skirtumą tarp vidutiniokų ir profesionalų. Kaip ten bebūtų, didžiausios nevilties ir nežinios dar būta priešaky. Kaip reikiant įsidienojus, galiausiai su gera doze pozityvo ir keliais butelaičiais gaivaus gėrimo pasirodė ir trečias muškietininkas Ričardas. Jei mano kuklų laimikį galėjo sąlygoti pernelyg didelė Nerijaus konkurencija, tai Ričardui, galima sakyti, rankos buvo laisvesnės – nuošalesnė vieta, naujas taškas, jokio didesnio spaudimo. Bet…. Grįždami su Ričardu parinkom žodį, kuris tiksliausiai atspindėjo popietines realijas – „atjungė“. Daryk, ką nori, verskis per galvą – nieko neįmanoma padaryti. Tiesą pasakius, man taip Neveronyse šiemet jau buvo nutikę (turiu omeny popietinį „išsijungimą“).

Žvejodamas vienas, galėtum manyti, kad padarei kažkokią fatališką klaidą, bet šiuokart žvejota buvo dviejų (Nerijus vakarop jau buvo išvykęs). Tikėjomės ir laukėme žuvies suaktyvėjimo vakare. Pasitikrinome su deeperiu – žuvies gausu ir ji sukinėjasi netoli šėriminių taškų. Ta pati desperacija – keičiami masalai, kabliukai, pavadžiai, karpiniai – nieko. Realija viena ir paprasta – pasijungia „elektra“, kuria ištrauki permesdamas meškerę. Suprantama, esminiai klausimai du: kas nutiko ir ar Nerijui būtų nutikę lygiai taip pat. Ar priežastys glūdi mūsų kompetencijoje, ar vis dėlto esama tokių žuvų maitinimosi realijų, prieš kurias bejėgės bet kokios žvejybinės taktikos. Na ir vakaro vinis – praskrendančios anties nukirstas valas, traukiant karšį, kuris nesugebėjo pajudinti pačios ploniausios Tregarono viršūnėlės. Viso šito cirko pasižiūrėti, jau prieš mums išvykstant, atvažiavo Giedrius. Nei juoktis, nei verkti. Belieka sukumpti prie mašinos vairo, žvelgti į tolius mąsliu žvilgsniu, ieškoti „kirminų“ ir galvoti apie kitą žvejybą („skolos grąžinimą“). Kas pasakys, kas čia nutiko?