Vasara, atrodo, prabėgo per greitai. Nors žvejybų buvo nemažai, rezultatais, regis, negaliu skųstis, tačiau žvejas nebūtų žvejas, jei jis, kaip tas šeriamas vilkas, vis vien nesidairytų į mišką. Noras kaskart vis greičiau ir daugiau pagauti žuvies iš esmės nenumaldomas.
Ne išimtis ir aš. Žvejoti norisi dažnai, tik ne visada tie norai išsipildo. Skubu pasakyti, kad šis straipsnis ne apie kokias nors išimtis, o apie ištisą žvejybinę odisėją. Trumpai sakant, visas šis tekstas apie tai, kaip man pavyko ištrūkti į žvejybą ir kaip man joje sekėsi. Bet pradėsiu nuo pradžių, nuo pagrindinio šios žūklės herojaus, kuris, kaip turbūt jau galite nujausti, nebuvau aš. 😀
Likus kelioms dienoms iki pagrindinių reikalų, pradedu derinti visus būtinus leidimus ir kalbinti kompaniją, kuri norėtų kartu su manimi panaktinėti prie Nemuno. Formalumai ilgai neužtrunka – leidimai duoti, kompanija rastas. Planas toks – vienas kolega kaunietis nuvyksta anksčiau ir užima vietą, o būrelis mūsų iš Ukmergės po darbų pajudam tuo pačiu maršrutu ir atvežam gyvųjų masalų. Deja, paskutinę akimirką mūsų vedliui atsitinka gyvenimas ir visi jo šiandienos planai išnyksta kaip dūmas, neblaškomas vėjo…
Apima lengva panika, kad iš planuotos žvejybos gali išeiti šnipštas, nes paprasčiausiai negausime vietos ten, kur, mano žiniomis, karšis juda (už jas labai dėkingas Nerijui!). Kadangi žvejyba man – šventas reikalas, nesiruošiu taip lengvai pasiduoti. Jei iškyla bėda, ją tiesiog reikia išspręsti. Čiumpu į rankas savo išmanųjį ir rašau visiems klubiokams bei bičiuliams kauniškiams, kurie galėtų ir norėtų prisijungti prie mūsų.
Paieška ilgai netruko. Į šauksmą tyruose greitai atsiliepė klubo bičiulis Mažvydas ir ilgai nemąstydamas greitai pasinėrė į šią avantiūrą. Dar tuo metu būdamas Kaune, jis sutiko šauti iki pat Ukmergės, surinkti visą sunkiąją artileriją ir mauti prie Nemuno laukti atvažiuojančių mūsų.
Ant kranto Mažvydas atsidūrė jau trečią popiet ir rado visai neblogą ruoželį, kuriame ramiai galima susėsti trise. Likusi gvardija iš Ukmergės pajudėjome apie 16:00. Pakeliui Kaune dar pačiupome kalną masalų ir dar sparčiau pasukome upių tėvo link. Deja, išvažiuojančius iš miesto, mus pasitiko Merfis (vakariniai kamščiai), su kuriuo reikėjo prasitampyti tiek, kad pas Mažvydą atvažiavome tik po šeštos.
Žinia, visi dienos vargai akimirksniu pasimirštai, vos pamatai Nemuno vandenis ir pradedi šnekučiuotis su bičiuliais. Pakylėtomis nuotaikomis pamažu pradedame ruoštis savo darbines vietas. Skubėti nėra kur, reikia sulaukti tamsos, nes karšiukai suaktyvėja tik sutemus. Be to, prie mūsų kiek vėliau prisijungė dar vienas klubiokas, dar vienas Mažvydas (antrasis). Kompanija išties didžiulė ir labai draugiška.
Galiausiai po geros valandėlės pradedame savo naktinį maratoną. Iš pradžių nieko nesitikime, nes teko girdėti, kad turi praeiti valanda ar dvi, kol pasirodo pirmieji karšiai. Panašiai ir buvo. Praėjo gera valanda, kai mūsų kolektyvas sumedžiojo pirmąjį karšį. Man pačiam startas buvo sunkus – per prabėgusias penkias žvejybos valandas prišnekinau tik 4 karšius, o kolegos turėjo vienu kitu daugiau.
Buvo sunku suprasti, kodėl būtent man kibimas toks vangus. Visų gaudymo atstumas panašus, skirtumas vos 2–3 metrai, jaukas pas visus taip pat vienodas. Šis žingsnis pasirinktas sąmoningai, nes nenorėjome papildomai presinguoti žuvį ir daryti vienas kitiems meškos paslaugą.
Po sunkesnių startinių valandų nusprendžiu daug riebiau krauti gyvuosius masalus į šėryklą. Tai, ko gero, ir buvo esminis dalykas, neleidęs man įsivažiuoti anksčiau. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir vienas iš Mažvydų nepiktnaudžiavo gyvaisiais masalais, tačiau jo rezultatai buvo geresni. Spėtina, jo sėkmę nulėmė pasirinkta vieta – jis sėdėjo pats pirmas iš kairės, todėl žuvis pasiekti jo jaukinamą tašką galėjo pasiekti lengviau ir greičiau.
Po šios rokiruotės nuotaika po truputį pradėjo gerėti, nes kas valandą pavykdavo iškrapštyti po vieną kitą karšį. Pamažu priartėjo rytas, pradėjo švisti, dar labiau pakilo vandens lygis, o kartu su juo ir nešamų šiukšlių kiekis. Menkas malonumas, tiesą pasakius, vos užmetus meškerę iškart ją traukti iš vandens su didžiuliu žolių kuokštu. Galiausiai horizonte pasirodė saulutė, o su ja ir pirmosios kuojytės, kurios aiškiai indikavo, kad karšiai atsitraukė ir laikas pakuotis namo.
Reziumė – man pavyko pagauti 11 įskaitinių karšių, iš kurių keletas siekė 2 kg. Nors ir atrodytų neblogas rezultatas, tačiau mano laimikis buvo prasčiausias –Mažvydas sumedžiojo 15 galvų, o Mantas – 18. Kita vertus, gaudant trise vienas šalia, toks rezultatas tikrai neblogas. Žinoma, visada norisi daugiau, bet diena dienai nelygi.
Na ir šiek tiek apie jaukus. Naudojom geltoną Champion Feed jauką (tiesa, kiek pritamsintą), o gyvieji masalai realiai veikė visi – į šėryklą nuo sliekelių iki musės lervų. Ant kabliuko geriausiai jautėsi keli slieko gabaliukai su viena musės lerva.
