Kadangi pirmas bandymas antradienį vakare neišdegė, labai norėjosi atsirevanšuoti, todėl penktadienį, net neišpakavę tų pačių rogių, vėl susiruošėm su kaimynu į Kauno marias. Nežinau kodėl, bet pirmas bandymas visada būna nesėkmingas. Ar mes perskubam tuo ledu džiaugtis, kai tik užšąla, ir dar žuvis nespėja apsiprast, ar vieną vakarą pajaukinus, viskas ten stebuklingai atsigauna. Penktadienį po darbo be jokių papildomų pauzių iškart lekiu Kauno marių link. Kaimynas anksti baigia darbą, tad aš atvykau, kaip ponas, kai palapinė pastatyta, šildytuvas užkurtas. Ir stebiu, kaip rami mūsų žvejybos vieta pavirto muge. Suskaičiavau 17 palapinių.
Žvejyba prasideda sunkai, vienas kitas bakstelėjimas, paskui keletas nedidelių žuveliokų. Pirmas padoresnis karšis pasipuošia auskaru ir vėl aprimsta viskas. Bet gal ir nėra blogai, nes reikia laiko suvalgyt tradicinį patiekalą – ant šildytuvo dangčio pašildytos picos. Kadangi italams ant ledo per šalta, tai mūsų picerija čia rinkos lyderis. Staiga kaimynui suspaudžia širdį, nutrūksta tikrai didelė žuvis. Ką jis kalbėjo po to, niekada neišeis už palapinės sienų. Apie 21:00 po truputį pradeda aktyvėt, atsiranda ir geras ženklas, tai srovelė. Taip bangom, su pauzėm, bet žuvis pradeda kibti. Smagu buvo išbandyt ir žvejybą su plūdele. Pirmą žvejybą nepavyko, tai šįkart revanšas su kaupu. Ačiū dėdei Dariui, kuris teisingai surišo ir subalansavo meškerytę. Nuo 22:00 iki 02:00 buvo pats tas laikas. Kalibras šįkart buvo įvairus. Nuo delno dydžio iki didžiausio, kuris svėrė 1.88 kg. Jei jau žuvų skaičių pametėm, tai žvejyba vykusi. Jei būtume suskaičiavę visas žuvis, manau, virš 30 būtų buvę tikrai. Jaukas tradiciškai juodas, šėrykloj jam kompaniją palaikė džokeris (mažyčiai trūkliai) ir karpytos muslervės. Ant kabliuko puikiausiai jautėsi nemirštanti žiemos klasika – trūkliai. Ledas atlydį keičiant šalčiui tik storėja, tad, manau, mūsų laukia dar ne viena išvyka.






