Po naujųjų metų spustelėjus šaltukui, galvoje natūraliai pradėjo suktis mintys apie poledinę žūklę. Nebuvo nė vienos savaitės dienos, kurią nebūčiau nulėkęs iki savųjų vandens telkinių patikrinti juos pamažu sukaustančio ledo. Galop penktadienį ledu buvo pasidengę praktiškai visi aplinkiniai vandenys, tačiau toli gražu ne visur jis buvo saugus. Trumpai sakant, lipti, kur nori, dar tikrai negalima. Tad perspektyvos beliko dvi – lipti ant rimtesnio telkinio ir jo pakrantėse ieškoti smulkios baltos žuvies arba lėkti ant senųjų gerųjų žvyrduobių. Kadangi dryžuočių šią žiemą jau pavyko neblogai pagaudyti, nusprendžiau vis dėlto pabandyti „atsidaryti” su balta žuvimi. Ne paslaptis, kad jų gausa nuo seno garsėja vadinamieji „Marso kanjonai”. Prie vandens atsiduriu vos pradėjus brėkšti. Vieta pasirinkta iš anksto (mat iš vakaro eilinįsyk buvau atlėkęs patikrinti ledo), tad nieko nelaukęs imu grąžtą į rankas ir išgręžiu tris eketes maždaug kas 40-50 metrų. Pradedu jaukinti su ne pernelyg suspaustais jauko rutuliais, kuriuos lengva ranka paleidžiu į eketę. Gylis šiose vietose vos 2,5-3 metrai, todėl mano tokio sprendimo pagrindinis motyvas tas, kad rutulys dugną pasiektų jau suiręs, o jaukas pasklistų kiek plačiau. Jaukas šįkart tikrų tikriausias senolis, ant kurio pakuotės puikuojasi užrašas apie dideles kuojas. Šiandieninis mano tikslas smagiai pasportuoti, todėl jaukinimui didesnio dėmesio, galima sakyti, neskiriu. Žinau iš patirties, kad šiuose kanjonuose pati jauko receptūra labai didelės reikšmės neturi, nes smulkmė dažniausiai reaguoja į bet kokį siūlomą jauką. Prabėga pirmosios dvi žūklės valandos, o ant ledo guli vos dešimt kuojyčių. Suprantama, tokie rezultatai negali tenkinti iš principo, todėl daug nesvarstęs susirinkau savo inventorių, sėdau į automobilį ir nuskuodžiau savo mylimųjų žvyrduobių link. Geros keliolika minučių ir aš jau gręžiu pirmąsias eketes, tikėdamasis suvilioti kokį ešerioką. Gal penktoj eketėj sulaukiu pirmo mano pastangų įvertinimo. Po agresyvaus kibimo – ant ledo pirmasis dryžuotis. Skubu leisti avižą atgal į eketę ir sulaukiu dar vieno kibimo, išvirstančio jau gražia tapusia tradicija „papuoškime lydekas“. Po šio eksceso, tenka pripažinti, bendros kalbos neradau ir su ešeriais. Išgręžta 40+ ekečių, o ant ledo vos šeši dėmesio verti „birškiai“. Entuziazmo visai nelikę, todėl kraunuosi mantą į automobilį ir planuoju sukti namų link. Pakeliui galvoje kirba mintis užsukti ir dar kartą patikrinti savo žvejybinę laimę pajaukintose eketėse. Laikrodžio rodyklė prisliuogusi iki pusės trijų, tad bent gerą valandėlę laiko dar turiu. Kad senų klaidų nekartočiau, pradedu šįsyk su 0,064 mm valu ir smulkute aviža. Tarsi norėdamos atsiprašyti už savo nemandagų elgesį ryte, šįsyk žuvys net neleidžia avižos nuleisti iki dugno – kibimai seka vienas po kito. Jų kaltininkės vidutinio dydžio kuojos gražia greta sugula ant ledo pasikaitinti saulutėje ir įkvėpti grynesnio oro. Kadangi kibimas itin aktyvus, nusprendžiu imti kiek sunkesnę avižą ir storesnį 0,08 mm valą, su kuriuo kiek lengviau darbuotis spaudžiant 12 laipsnių šalčiui. Vos tik kibimas pirmoj eketėje aprimdavo, keldavausi į kitą ir vėl viskas iš naujo. Taip besisukdamas visai nepajutau užslinkusių sutemų. Summa summarum rezultatas naujiesiems metams tikrai neblogas – geras puskibiris kuojų per porą valandų po pakartotinio pirminio žvejybos plano įvykdymo. Kartais išties neverta mesti kelią dėl takelio 😊
Su Naujaisiais metais visus!





