Į šį retorinį klausimą atsakyti galima dvejopai. Viskas priklauso nuo to, ar turimas omeny dvasinis, ar fizinis pakylėtumas. Pirmąjį iš jų dažniausiai sąlygoja aktyvus žuvies kibimas, o antrąjį – paprastų paprasčiausias pedanas. Pastarasis elementariai pakylėja žmogelį su meškere virš vandens ir papildo jo pojūčių palete nauju potyriu – su niekuo nepalyginamu jausmu, kai ne tik prieš nosį ties horizontu, bet ir už nugaros tyvuliuoja vanduo. Poreikis kilti iš FK (šią santrauką skaitome kaip „Efka“, mano vardo sutrumpinimą) režimo (t. y. apytuščių žvejybų). Viena paskutiniųjų Nerijaus pamokų Neveronyse išvirto eiline savianalize, kuria buvo ieškoma naujų FK sprendimo būdų. Na štai ir vienas jų – po greitos paieškos interneto platybėse mudu su Ričardu laukiam į autobusų stotį atvykstančios dvigubos siuntos (apie tai rašė ir pats Ričardas naujausiame savo reportaže). Kai naujas žvejybinis rakandas atsiduria mašinos bagažinėje, jis tarsi niežulys neleidžia nusiraminti ir kreipia visas mintis naujos žvejybinės odisėjos link. Pagaliau ta diena išaušo – ryte nuvežęs savo mažąją princesę į darželį (keliomis minutėmis anksčiau nei įprasta), susikraunu mantą ir skuodžiu iš sostinės. Nors į rytinį kibimą jau pavėluota, bet šįkart juk viskas bus kitaip, juk šįkart ir aš turiu pedaną.
Valandėlė ir aš prie seno gero bajorų Neverovičių vardu praminto ruožo. Pagrindinėje vietoje sutinku senioką, kuris pusiau išprotėjusio žmogaus akimis neskuba pasisveikinti su manimi. Po keleto frazių suprantu viso to priežastis – seniokas sakosi, kad serga ir trečia para negali normaliai užmigti, todėl atvažiuoja prie vandens kad bent pusvalandžiui ar valandai pavyktų numigti. Po tokios kiek siurrealistinės preliudijos suku pedano kojas ir brendu marių tolių link. Nupėdinu beveik iki pat piktosios parandės ir marios iškart mielesnės. O toliau viskas labai tradiciškai – jaukai, masalai, kabliukai… Atstumas super komfortiškas, šėryklos lekia kur kas tiksliau į tašką ir pats jaukinimas kur kas intensyvesnis. Tiesa, po kojomis gal visa infrastruktūra kiek nestabilesnė nei įprasta, bet kentėti tikrai galima (juoba tam įtakos daro mano 100+ kg). Nejaukiausia buvo tik tada, kai lengvą marių bangavimą pakeisdavo stipresnio vėjo gūsiai. Tada instinktyviai ieškai, už ko įsikibti, tik va – kad nelabai yra kur. Kaip ten bebūtų, dvasinis ir fizinis pakylėtumas akivaizdus, todėl belieka sulaukti karšių supratingumo ir malonės. Ir išties – ar tai Nerijaus kaimynystės nebuvimas ir laisvesnės rankos, gal nauji jaukai (nusprendžiau išbandyti Traper GST seriją) ar dar kas, bet šįkart savo dienine (nei rytine, nei vakarine) žvejyba spėriai judėjau savo Kauno marių rekordo link. Prie vandens praleista turbūt septynios su virš valandų ir viso to rezultatas – 21 karšis. Kone visi standartinio dydžio, tik vienas kitas bonusinis (~ 2kg). Masalų kombinacijų kaita šįkart minimali – ant kablio kabinau kuokštelį trūklių, kartais pridėdamas po vieną baltą musės lervą. Jauko frakciją (ypač pradinio šėrimo metu) stambinau su trintuve sutrintais žirniais, aromatizuotas braškiniu „boosteriu“. Laikausi minties, kad valdyti didelę masę karšių galima stambesnės frakcijos jauku. Ir, panašu, ši taktika pasiteisino. Nors gryno žuvies susikoncentravimo taške laikas nebuvo labai ilgas (dažniau po vienos ar dviejų žuvų taškas nurimdavo), tačiau pradinis įdirbis ir logika tikrai nenuėjo perniek. Be to, bandžiau iš pradžių startuoti su 0,12 pavadėliu, tačiau netrukau įsitikinti, kad tamystos karšiai šiandien pageidavo daugiau kultūros, mandagumo ir subtilumo, todėl teko pereiti prie 0,1. Pamažu, mažais žingsneliais ir nukulniavau iki trijų septynetų – 21 galvos siete (skaičių pamečiau kažkur ties 12-13).
Taigi, – viskas kaip tikram holivudiniame filme – po eilinio nuopuolio stiprus šuolis aukštyn (iki kito nuopuolio). Tiesa, iš tos didelės inercijos nulėkiau prie vandens dar sykį. Tik šįkart atstumo iki FK jau būta mažesnio (per panašias žvejybines valandas siete atsidūrė 12 galvų – 11 karšių ir 1 karosas). Kaip sako Ričardas, nevalia varyti Dievo į medį ir skųstis tokiu laimikiu. Reikia turbūt pritarti Ričardui. Pastebėsiu tik tai, kad paskutinįkart būta štiliaus, kuris, matyt, galėjo turėti įtakos ir bendram žuvies aktyvumui, ir, suprantama, galutiniam laimikiui. Kaip ten bebūtų, pabūti kad ir ne ant pjedės, bet ant pedano stalo tikrai labai smagu. Žvejybinės aukštumos juk visai čia pat! 😊
Nė žvyno visies!
