Ligonis ar ne ligonis?

Rašysiu apie žvejybą, o pavadinimas apie ligas, – kas čia negerai:) Visą sekmadienį svarsčiau, ar esu žvejybos ligonis ar ne, ir nusprendžiau, kad esu, bet gal dar nesunkiausia forma 🙂 Kodėl tokios mintys kilo, paklausite? Atsakymas paprastas: nusistatai žadintuvą 03:50, nes važiuoji jau į žinomą vietą, tikiesi, kad vietos bus ir nereikės niekur labai skubėti, bet pabundi 03:10 ir supranti, kad toliau bus tik laiko žudymas ir savęs apgaudinėjimas. Manau, tai pakankamai rimtas signalas, kad žvejybos liga progresuoja, ar reikia dėl to sunerimti? Na, tikiuosi, dar ne 🙂 Aukštesnis ligos laipsnis galėtų būti miegojimas be žadintuvo, bet čia lieka ateičiai 🙂

Šį kartą labai knieti kuo greičiau atsidurti prie vandens, nes atsirado naujas žaislas – pedanas, na ir dar noras rebilituotis po paskutinės žūklės, kai nepavyko nei vieno karšio į krantą įkalbinti papozuoti. Kalbant apie pedaną ir kam jo reikėjo, galvojau, šiemet tikrai nepirksiu, bet vat taip išėjo (p.s. ne be Evaldo iniciatyvos), kad atsirado, tad noras pabandyti pasistatyti sostą ant KM dar labiau skatina ruoštis ir judėti. Jaukus kaip visada susimaišiau iš vakaro, tad lieka tik įsimesti viską į auto ir judėti KM link. Pirma daina, kurią išgirstu įsėdęs į automobilį, yra Gjan – „Važiuoju kur širdis”. Tai viena iš mėgstamiausių dukros dainų, bet šį rytą šios dainos žodžiai kažkaip tapo ir man labai suprantami ir artimi, tad nusprendžiau keleta posmelių pasidalinti:

Raktus jau paėmiau ir lipu žemyn

Nebegaliu laukti

Trys, du, vienas ir

Vėjas plaukus kutena

Kai spaudžiu aš pedalą

Važiuoju, kur širdis nuneš

Ū-vou, ū-vou

Važiuoju, kur širdis nuneš

Per kalnus vandenynus

Dykumas ir krištolo ledynus

Važiuoju, kur širdis nuneš

Kaip visada, pirmas sustojimas Grigiškių Circle K degalinėje pasikrauti jėgų kelionei – kavos puodelis ir truputis nuodėmingo saldaus šokolado. Nežinau kaip jūs, bet atėjo toks metas, kai žvejybos metu nebesinori net valgyti. Atrodo išbūni 8-10 valandų, bet puikiai pasikrauni energijos iš aplinkos ir maistas nėra būtinas. Mintis, gal čia gali būti dietos planas? 🙂

Gerai, užtenka meniniams intarpams, atėjo laikas apie žvejybą parašyti. O sekėsi prastai – pirmas kartas su pedanu ir platforma. Pirmiausiai supratau, kad susirinkau pedaną per plačiai ir kojos platformos netelpa, teko vandeny taškytis, koreguojantis bėgelių pločius, tada pamečiau vandenyje kojos viršaus varžtą, nors jis nėra būtinas, bet… Tada nešdamas daiktus pamečiau sietą žuviai, aišku radau, bet… O visa tai įvyko dėl to, kad norėjau viską padaryti greičiau, nes pasirodo mano 3 metus nenaudoti ilgi guminiai batai leido vandenį 🙂 Norėjosi geriau, bet išėjo kaip visada. Na ir pradžios pabaigai sulaužiau galūnėlę užšėrimo metu! Ir ką, – vėl teko bristi! Sakysite, kad radau, kuo skųstis – vasara, šilta. Aha, tikrai, ryte +7 ir rytinis vėjas, tikra vasara 🙂

Tokiai pradžiai trūko tik to, kad nukrisčiau su platforma nuo pedano, čia, matyt, būtų vyšnia ant torto 🙂 Taip nenutiko, o nutiko žvejyba, taigi einame prie esmės.

Pedanas puikiai gelbėja, kai aštri „brovkė” yra pasiekiama pasistant jį praktiškai ant jos krašto. Tai padeda sutaupyti laiko permetimams, žvejybinis atstumas sumažėja, todėl padidėja tempas ir tikslumas. Atlikus startinį užšėrimą, po 15-20 minučių pradedu su bonusiniu 2 kg karšiu. Veiksmas vyko visą dieną, žvejojau nuo 06:00 iki 12:30 val. Žuvis sukinėjosi aplink, bet reikėjo surasti raktą, kaip ją suaktyvinti – pagauni 2-3 karšiukus ir ramuma arba superatsargūs kibimai. Tada pradedi eksperimentus: pavadžių storis ir ilgis, kablių dydis, kas ant kablio, šeryklų dydis, kas padedama į tašką ir t.t. Suma sumarum nuostabi. Žūklė su puikiu laimikiu! Kadangi buvau vienas, nuotraukos išėjo tobulos 🙂

Nei žvyno žvejams