Jeigu

Ar dažnai užduodate sau šį klausimą? Kaip dažnai pagalvojate, o kas jeigu… ?

Paklausite, kokie čia filosofiniai pamąstymai ir kaip jie susiję su žvejyba? Susiję net ir labai, bet apie viską nuo pradžių…

Rodos, jau buvau rašęs, kad išsikėliau tikslą šiemet išbandyti save oficialiose varžybose. Po ilgų dvejonių, ar dalyvauti Žvejo kelio, ar Pikerio varžybose, nusprendžiau registruotis į pirmojo klubo organizuojamas varžybas Nemune ties Jurbarku. Viskas iš praktiškumo pusės ؘ– bus galima aplankyti giminaičius 🙂 Registracija atlikta likus keletui savaičių iki varžybų ir nuo to laiko dingo ramybė… Tik laisva minutėlė, iškart apmastymai apie tai, kaip aš tuos Nemuno karšius bandysiu įkalbinti pas mane atplaukti. Pasiruošimas vyko ir informacijos rinkimu: peržiūrėta ne viena laida apie žvejyba ties Jurbarku, be to, ir pačiam ten ne kartą yra tekę būti, todėl bendras vaizdas turėtų būti daugiau mažiau žinomas. Maža to, klubiokai, kurie pernai dalyvavo varžybose, davė patarimų, tad jaučiausi visai tvirtai. Na o kaip dalyvauti varžybose nesitreniravus? Pamenate, regis, klubioko Nerijaus istoriją ir patarimus? Tad klaidos nusprendžiau nekartoti ir nutariau patikrinti Nemuną penktadienį,dieną prieš varžybas. Ryte susikrovęs mantą ir gavęs užsakytus šviežius gyvus pagardus išrūkau Jurbarko link.

Atvykau apie 11:30 val. Matyti daug špagos brolių, bandančių perprasti, ko įnoringa Nemuno žuvis norės ir besiruošiančių rytojaus varžyboms. Ilgai negalvojęs radau tarpą tarp dviejų žvejų ir pradėjau pasiruošimą.

Atlikęs paruošiamuosius darbus ir pasitikrinęs dugną, randu dvi parandes, klipsuoju dvi meškeres ir pradedu nuo artimosios. Šį kartą atstumo nematavau, bet bus apie 30 metrų. Vėl gi paveiktas surinktos informacijos išsiviriau gerą puskilį žirnių ir pagardinau juos karamelės aromatu (juos ir naudojau startiniam užšėrimui). Sumečiau iki 15 maksimaliai leistinų šėryklų ir pradėjau. Mintis buvo taip išbandyti keletą skirtingų aromatų. Pradėjau su baziniu jauku, pagardintu Sensas biskvitu, vėliau Flagman braškė, tada Champo karamelė. Su kiekvienu iš variantų gaudžiau apie valandą. Kaip tai dariau? Tiesiog iš jau sumaišyto jauko įsidėjęs jauko į atskirą dėžutę, įmaišydavau į ją pasirinkto kvapo. Galiu pasakyti, kad braškė visiškai nepasiteisino, biskvitas ir karamelė veikė geriausiai. Ant kablio dirbo tik trūkliai su pinkutėmis arba trys mažos pinkutės. Musės lervos ir sliekai buvo sėkmingai ignoruojami. Į šėryklą reikėjo paduoti karpytų arba gyvų trūklių. Padavus karpytų musės lervų kibimas 10–15 minučių dingdavo. Dar vienas akcentas – dirbo tik atvira metalinė šėrykla (artimai distancijai užteko 80 gr šėryklos).

Bandžiau gaudyti ir tolimesniu atstumu (~40 metrų, laikė 120 gr. su vielinėmis kojomis), tačiau per valandėlę iš ten pavyko išprašyti tik ešerioką, o ir nupjautų sistemų buvo ne viena.

Treniruotės metu oro sąlygos nedžiugino. Užklupus galingam vėjo gūsiui, neatlaikė mano skėtis ir likau be apsaugos nuo lietaus. Taip pat supratau, kad neturiu feeder resto, tad teko suktis iš padėties ir panaudoti kuoliukus.

Taigi, po treniruotės tapo aišku, kad karšio nėra ir žuvis nori trūklių. Kadangi ruošiausi karšiui ir iš pradžių galvojau naudoti stambesnei žuviai skirtą jauką, teko keisti receptą ir taikytis prie naujų realijų. Vakare sėdėdamas ir stebėdamas saulėlydį susidėliojau galutinį planą, beliko tik sulaukti rytojaus.

Na štai ir išaušo ta ilgai laukta diena. Prognozės vakare dar žadėjo pusėtiną orą, bet ryte vaizdelis pasikeitė ir lietus buvo žadamas visų varžybų metu. Atvykus į vietą jau vyko instruktažas. Persimetęs keletu žodžių su vakar sutiktais kolegomis nukulniavau traukti savo sektoriaus. Ištraukiau 11-ąjį, – tai reiškia praktiškai 1,5 km nuo vakar bandytos vietos:) Mėgstu skaičių simboliką, todėl 11 pasirodė potencialiai sėkmingu numeriu. Na sutikit, kas nežino, kas žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje vilkėdamas 11 numerio marškinėlius? Taip – tai mūsų legenda Arvydas Sabonis. Juokais pagalvojau, ar pavyks man šiandien pademonstruoti tokius įgūdžius prie vandens kaip tai darė mūsų vunderkindas krepšinio aikštelėje 🙂

Pamatęs savo sektorių, supratau, kad bus reikalingas pedanas, tad, nieko nelaukęs, pradėjau nešimo ir pasiruošimo darbus. Aplink buvo matyti, kad gaudys rimti vyrai, – visi rimtai pasiruošę su rimta įranga. Tai patvirtino ir šalia gaudęs Vytautas, kuris patikino, kad su sektoriaus kolegomis nelabai pasisekė, nes visi sportininkai. Na ir gerai, pagalvojau, jeigu jau krikštas, lai jis būna kaip pridera 🙂

Taigi, likus 10 minučių duodamas signalas ir visi pradeda jaukinti. Atkreipiau dėmesį, kad visi aplink gaudo toliau negu aš, o mano parandė buvo visai šalia – apie 15 m. Keletą akimirkų sudvejojau, jeigu visi toliau, ką aš čia sugalvojau, bet mintis veju šalin ir pradedu jaukinimą. Ir staiga pasigirsta kažkoks keistas garsas panašus į automobilio signalą. Visi sako, kad tai startas. Po sekundės susigaudau ir startuoju 🙂

Ilgai netrukus pasirodė pirmi kibimai, tik kad nelabai pakertami. Po 10 min ištraukiu pirmą aukšlę, kuri nuima startinę įtampą (jau su nuliu neliksiu) :D. Dirbu toliau ir nusprendžiu užsidėti 0,1 mm pavadėlį su 16 numerio kabliuku, tikėdamasis tokiu būdu pagerinti kibimų realizaciją. Tiesą pasakius, nelabai ji pagerėjo, nes net ir su tokiu mažučiu kabliuku kibimų buvo realizuota mažai. Po gero pusvalanduko sulaukiu rimto smūgio ir jaučiu, kad turiu rimtą žuvelioką, kuris, deja, traukiant suspėja prasmukti už dugno kliuvinių, ar žolių ir nejuda. Bandžiau palikti meškerę ir atleisti valą, tikėdamasis, kad gal žuvis pati išplauks, deja ne, išsitraukiu sistemą be kablio. Nėra ko nukabinti nosies! Pirmas kibimas yra, grįžtu prie 0,12 mm. pavadėlio ir 14 numerio kabliuko. Į šėryklą sistemingai paduodu kasterio ir trūklių, kol po dar gero pusvalandžio sulaukiu dar rimtesnio kibimo. Šį kartą žuvį palei kaimyno sektoriaus paribį parsivedu prie graibšto, matau labai solidų šapalą, kuris pamatęs graibštą man visiškai netikėtai metasi į krantą, suranda ten žoles, apsuka pora ratelių ir ate. Na, manau, galite suprasti, ką tą akimirką galvoju, bet dirbam toliau.

Šį kartą traukiu nebandytus N20 kablius su 0,13 pavadžiu ir kartoju viską. Po geros valandėlės monstriškas smūgis ir turiu, jaučiu, kad čia labai labai rimta žuvis. Šį kartą mintyse ją tikrai paimsiu, plaukia dar giliau į kaimyno sektorių, bet pavyksta sukontroliuoti ir leidžiu apsukti porą ratų prie platformos ir jau matau šapalą kokio nesu matęs, tiesiu graibštą, ir tada ….

O tada nežinia kodėl išsismaukia pirma graibšto dalis ir krenta į vandenį…. Bandau lipti nuo platformos, bet lietpaltis kabinasi už platformos kojos. Galiausiai pasiekiu graibštą, bet neapsikentęs mano patyčių šapalas kartoja savo draugo triuką ir metasi į krantą ir šį kartą neatlaiko feederinė guma. Taip, buvo necenzūrinės leksikos, nežinau, ar ji liko tik mano mintyse ar teko ir kolegoms išgirsti. Sutikit, vaizdas turėjo būti makabriškas. Ką padarysi, susirinkęs valios likučius grįžtu prie darbo ir kartoju savo darbą. Buvau užsidėjęs ir 14 mm pavadėlį, bet galiausiai grįžau prie 0,12 mm. Kartas nuo karto pavyksta ištraukti žuvelioką, kol likus gerai porai valandų sulaukiu dar vieno traukinuko. Mes su Evaldu juokaujam ir vadinam tai – „atiduok meškerę“. Atleidžiu stabdį, bet niekas nepadeda – kaip važiavo, taip ir nuvažiavo.

Mintys? Kokios gali būti mintys tokioje situacijoje? Lyja, šalta, 4 nerealizuoti kibimai, bet randu vidinės stiprybės nepasiduoti emocijoms ir atidirbu iki pabaigos. Pasvėrus išgirstu 409 gramų rezultatą, – nu gal nebūsiu paskutinis. Susikraunu mantą ir važiuoju namo, rezultatų nenuvažiavau pažiūrėti. Pakeliui namo kamavo savigrauža ir mintys, kodėl ir kaip čia taip galėjo nutikti.

Atsakymo vieno nėra, matyt, įgūdžių stoka ir noras forsuoti tokias dideles žuvis pakišo koją, nes kalbam tikrai ne apie 1 kg šapalus. Taigi, tiesiog perspaudžiau, bet pamoką išmokau, tikiuosi bent jau 🙂 Kaip sakoma, kuo skiriasi geras futbolo puolėjas nuo tiesiog puolėjo? Geram puolėjui užtenka vienos progos 🙂

Galiausiai paaiškėjo rezultatai. Pirma vieta laimėta su 2,15 kg… Taigi štai ir išganingas klausimas, o kas jeigu aš…? 🙂

Klausk neklausęs, kitaip nebus, bet patirtis puiki, galiausiai likau 36 iš 80 dalyvių. Užimta vieta pakėlė ūpą ir norą tęsti pradėtą kelią.

Čia puikiai tiktų posakis: „kas mūsų nenužudo padaro mus stipresniais“.

Tokia pozityvia nata baigiu šį savo reportažą ir linkiu visiems nė žvyno 😉

Ričardas Tenenė