Kol klubo bičiuliai ruošiasi rimtiems darbams – paskutiniam šių metų Lietuvos sportinės dugninės meškerės čempionato etapui Valiuliuose – visi kiti banditėliai laisvomis nuo darbo ir šeimos minutėmis bando bent kažkiek palaikyti žvejybinę savo formą ir pasirodyti prie vandens kartą per kelias savaites. Prisiminti, kaip atrodo ir kur telkšo Kauno marios, prieš kelias dienas nusprendė Simonas. Jo šturmuotas Kruonis, tik va tąsyk karšiai nelabai buvo linkę leistis į kalbas. Aš pats artėjant savaitgaliui gyvenau dvejonėmis – ar po savaitės darbų maratono, visų pirma, gerai pailsėti ir išsimiegoti, ar vėl nusistatyti žadintuvą ankstyvam šeštadieniui rytui. Važiuoju iš universiteto namo ir galvoju – užsukti į žūklės reikmenų parduotuvę ar ne? Nors atsakymas ir taip seniai žinomas (pats giliai viduje suprantu, kad visa tai, kaip pasakytų Ričardas, tik vaikiškas apsimetinėjimas), bet tarsi teisindamasis sau galvoje prasuku scenarijų, kad didžiulio finansinio nuostolio nebus, jei vis dėlto šeštadienio rytą praparpčiau lovoje, o nupirktus masalus tektų išmesti.
Būsimi reikalai įgyja dar ryškesnius kontūrus, kai penktadienio vakarą keletas mano klausiamųjų žinučių nuskrieja mūsų klubo didžiojo E (Ernesto) ir Simono link. Kitaip sakant, paskutiniai potėpiai ir minčių pašildymai prieš rytojaus žygį ir jokių klausimų jau nebelikę. Dilema viena – ar mestis į sėklių, ar ieškoti jau gilesnių ruožų. Ernestas sako, kad laimės verta būtų ieškoti Grabuciškėse (ten, tiesą pasakius, nesu dar buvęs), nes paskutinėmis žiniomis Darsūniškis dar apytuštis ir nerodantis gyvybės ženklų. Ta pačia kryptimi mintis kreipė ir Simono įžvalgos iš paskutinės jo viešnagės Kruonyje – jo žodžiais tariant, žuvys keistai kaprizingos ir nesuprasi, ar to karšio tiesiog mažai, ar eilinįsyk nepataikoma į jų pageidavimų koncertus. Kita vertus, ankstesniais metais panašiu metu Lašinių apylinkės būdavo visai derlingos, todėl grynai eksperimentinių tyrimų dėlei galbūt verta pratęsti Simono odisėją ir pabandyti žemiau nusilenkti tenykščiams karšiams? Taip ir padarykim.
Pakylu ir išlekiu iš Vilniaus kiek po ketvirtos. Lauke tamsu – nors į akį durk. Užsivėlinti negalima, nes dabar pats sezonas ir pačios populiariausios žūklavietės greitai tirpsta. Visgi nieko iš esmės nebūtų pakeitęs ir dar keliomis valandomis anksčiau užstatytas žadintuvas. Atvažiuoju prie Kruonio, o ten – visas Kauno priemiestis žūklaujančių naktinėtojų. Kitaip sakant, ne tau, Evaldai, mėlynas dangus, ne tau, berneli, laisvos Kauno marios… Po pirmojo tuščio garbės rato pradeda smelkti mintis, kad gal vis dėlto būtų buvę geriau šeštadienį ilgiau pagulinėti lovoje. Na bet dabar kelio atgal nebėra (tiesą pasakius yra, tie patys 100 km atgal ir tu namie…). Kur toliau? Rumšiškės? Gal ir nieko planas, bet nusižudyti ant garsiųjų Rumšiškių kalnų savaitgalį pailsėti nusprendusiam ex-kaimiečiui-miesčioniui kažkaip… Kiek padūmojęs, nusprendžiu varytis į prieš tūkstantį metų lankytus Neveronis. „Sėkliai“ ten, suprantama, šiaip sau, bet bent jau mulu nereikės būti ir tampyti kalnais savo mantą.
Atvažiavęs prie vandens randu tuščias ir štorminiam vėjui besiruošiančias marias (kaip tik tokių ir norėjai!!!). Kiek tolėliau matyti tik spiningu nuo ankstyvo ryto mojuojantys kolegos, bandantys, regis, suvilioti pirmuosius rudeninius ešerius. Rytinį serialą „Geriau būtum likęs namie“ pratęsia itin aukštas ir briliantinės žalumos spalvos vanduo. Vėjas stiprus ir tiesiai į veidą, o tai reiškia, kad visa, kas įmanoma, kartu su žydinčiu vandeniu yra nešama į krantą. Palūkuriavęs minutėlę su mintimi, kokiu don Kichotu aš šiandien ruošiuosi tapti ir ką kam noriu įrodyti, bandau statyti pedaną tokiu atstumu nuo kranto, kuriuo žvejojant liktų bent trupinėlis žvejybinio malonumo. Susirenčiu savo pastolius, sėdu ant sosto ir bandau susižiūrėti, kiek toli yra pagrindinis šių vietų orientyras – parandė. Kadangi vanduo aukštas ir bangos didelės, lieku už gerų 15-20 metrų nuo jos. Tai buvo jau trečioji didžioji mano dienos klaida – po pirmojo švyst suskamba „Ne tau, Evaldai, skanavimo švinas“… Regis, lyg ir nebuvo žvėriško švino įstrigimo už kliuvinio, bet po lengvo „timpt“ mano valas gražiai ir elegantiškai nukerpamas chirurginėmis žirklutėmis. Užsirišu naują sistemėlę ir lengvesnį svarelį, kad be nuostolių bent apgraibomis susiorientuočiau, kas ir kaip. Kabinu klipsą ne per toliausiai – ten kur parandės „tarką“ palaipsniui keičia minkštesnis dugnas. Tai buvo dar viena didžiulė dienos klaida. Be to, kažkuris proto bokštas šiandien sugalvojo tokiomis sąlygomis „pakaifuoti“ ir pažvejoti itin lengvučiu 3,6 m Drennan meškerykočiu… Jau buvo pradėję rodytis pragiedruliai ir megztis gyvybė užjaukintam taške, bet… Gal trečiu metimu sulaukiu išreikšto kibimo, pakertu, regis, sportinį puskaršį ir iššieptais dantimis tempiu jį graibšto link, bet… Vos tik pritraukiu prie parandės vėl saulėje suspindi chirurgo žirklutės – viskas labai lengva ir paprasta, tik cakt ir akimirksniu didžiulis palengvėjimas – be žuvies ir be pavadėlio. Pirmieji šizofrenijos (kalbėjimosi su savimi) ženklai prasidėjo po trečio nupjauto pavadėlio ir tik vienos ištrauktos žuvies. Dar blogiau – gana greitai atsiliepė gana padorūs karšiokai, bet jokių šansų juos ištraukti. Kas buvo toks protingas gaudyti su 3,6 m kotu, kai vanduo toks aukštas, o parandė toli? Bandau suktis iš situacijos ir iškelti meškerę po žuvies pakirtimo maksimaliai aukštai, tačiau tai situacijos negelbsti. Ką daryti? Rišu dar lengvesnę ir greičiau kylančią šėryklėlę, bet dėl stiprėjančio vėjo iškart sunkiau pataikyti į jaukinamą tašką. Be to, istorija ta pati – vos solidesnė žuvis, parandė ir viso gero – su gražiausiais linkėjimais žuvis pasuka atgalios į savo stichiją. Gerai, pats kaltas – lipu nuo sosto, imu į rankas 3,9 m kotą ir bandau taisyti savo paties klaidas… Galvojat, kad nors pasikeitė? Po to sekė pedano pernešimas dar arčiau parandės ir jo skandinimas po vandeniu… Tada 0,14 mm pavadėliai, tada akrobatiniai pasirodymai stojantis ant platformos, pučiant štorminiam vėjui… Jei kas būtų nugirdęs iš šono, kokios sparnuotos frazės, lydimos desperacijos ir saviironijos, skriejo marių link… Na bet patys įsivaizduokit – žuvys kimba, o ištraukti jos negali… Nupjautos dvi sistemos ir 15+ pavadėlių…
Čia galėtume trumpam stabtelėti ir išryškinti pagrindinius visos šios tirados akcentus. Praktinę ir pridėtinę mano vakarykštės patirties vertę galima būtų formalizuoti šiais patarimais. Ką galima padaryti, jei susiduriama su itin aštrios parandės dilema? Pirmasis patarimas – kiek leidžia sąlygos, prisinešti pedaną arčiau pačios parandės, kad valas visiškai neturėtų kontakto su ja. Antrasis patarimas – jaukinamo taško pasirinkimas kuo toliau nuo parandės, kad traukimo metu visa sistema kartu su žuvimi spėtų iškilti į aukštesnius vandens sluoksnius. Žinoma, jei žuvis didelė ir nekyla, likimas turbūt bus toks pats. Be šių pagrindinių akcentų, reikėtų pridėti lengvesnes ir lengviau iškylančias šėryklas, ilgesnį ir aukščiau iškeliamą bei pastatomą meškerykotį. Visos šios priemonės man padėjo pririnkti vakar dešimt įskaitinių galvų, nors jų turėjo ir galėjo būti arti trisdešimties tai tikrai… Žuvies koncentracija ir aktyvumas buvo tiesiog puikūs, bet ekstremalios sąlygos pavertė šią žūklę misija išlikti, o ne malonumu. Turiu prisipažinti, kad šiose vietose žvejoju ne pirmą kartą, tačiau tokios „piktos“ parandės čia nebuvau patyręs. Kaltas, matyt, štorminis vėjas. Be briliantinės žalumos, įsidienojus į krantą su didžiulėmis bangomis keliavo žolės, medžių šakos ir visokios kitokios grožybės. Didžiulės bangos ir verpetais besisukantis vanduo (gal ir grįžtamoji srovė), matyt, „nusagstė parandę naujomis girliandomis“, kurių išvengti buvo tiesiog neįmanoma. Kaip minėjau, vienintelė išeitis būtų žemesnis vanduo, kada galima prisinešti pedaną prie pat parandės. Kitaip sakant, stiprus vėjas prie artimojo dugno perkritimo priplakė ne tik žuvį, bet ir visokias sąnašas, todėl visa žūklė ir tapo šių dviprasmiškų sąlygų įkaite. Viena vertus, didelės bangos prisotina vandenį deguonies, grįžtamoji srovė skalauja parandę ir išplauna tenykštę mikrofauną, todėl žuvis dėsningai suaktyvėja. Kita vertus, chaosas po vandeniu išvirsta į neįveikiamą kliūčių ruožą, kainuojantį kibirus sudegintų nervų ir kalnus nupjautų pavadėlių. Iliustracijos dėlei tik vienas pavyzdys – įsivaizduokit, sulaukiate išreikšto kibimo (iš serijos „atiduok meškerę“), po kurio saulėje vaiskiai sutviska chirurginės žirklutės. Po to belieka su plačia šypsena veide suvynioti kažkur ties viduriu nupjautą valą. Kokias žodelyčiais galima visa tai palydėti, kai taip nutinka kokį „-nioliktą“ kartą? Paguoda tik viena – rudeninis marių pulsas jaučiasi ir karšių galima rasti senose gerose Neveronyse. Belieka išlaukti ramesnio oro ir apsilankyti ten dar kartelį.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
