Atšalus vandeniui, visi gerai žinome, kad prasideda rudeninio karšių maitinimosi prieš žiemą metas. Būtent dėl to Kauno mariose musės ir uodo trūklio lervas agresyviai pradeda medžioti karšiai. Ta proga Bream Bandits klubas sugalvojo susibėgti nedidelėms sezono užbaigtuvėms ir pamedžioti plačiašonių daugeliui gerai žinomose vietose ties Vangais. Kadangi ne mes vieni puikiai žinome, kad šiuo metu ten neblogai kimba, greitomis sustyguotas planas užsikonservuoti vietą savaitgaliui nuo penktadienio vakaro. Pirmas į žvalgybą išvažiavo Mažvydas. Jis nuvyko penktadienį dieną ne tik užimti vietą, bet ir pažvejoti. Tačiau iš vietinių žvejų buvo sužinota, kad kibimas dieną silpnas, geriau gaudyti sutemus. Visai tai liudijo ir pirmųjų Mažvydo žvejybos valandų rezultatas. Karšis itin vangus (visgi žvejojama VANGUose) ir beveik nekibo. Tačiau sutemus, kai dar buvau pakeliui Vangų link, į telefoną pradėjo plūsti Mažvydo nuotraukos su puikiai tamsoje kimbančiais karšiais. Sulaukęs tokių naujienų, spustelėjau savo 85-ių kW galingumo automobilio pedalą iki dugno ir nieko nepajutau. Kadangi tai tik 85 kW…
Pasiekus galutinį kelionės tašką, mane pasitiko kiti klubo nariai. Netrukus visi susistatėme įrangą į šaltą Nemuno vandenį, šaltoje ir tamsioje nakties glūdumoje, tikėdamiesi pagauti stambių karšių. Taip ir buvo – prasidėjo kibimas. Apšviestos viršūnėlės magiškai pradėjo šokinėti tamsos fone. Tačiau visą šį žavesį lydėjo vienas mažas trūkumas. Buvo šalta. Ir nebuvo šiaip šalta, o temperatūros matuoklis (termometras) pradėjo rodyti neigiamą temperatūrą. Pradėjo šalti įranga, viršūnės, gyvi masalai, jaukas prarado savo pirminę konsistenciją. Tokiu atveju gali padėti tik vienas dalykas. Ant laužo kepamos dešrelės ir karšti gėrimai. Supratote teisingai – žvejybą trumpam nustūmėme į šoną ir ėjome pasišildyti. Po kurio laiko grįžus vėl prie meškerių, kibimas galima sakyti niekur nebuvo dingęs. Gal ne kaip iš patrankos, tačiau karšiai kibo. Pabandę pažvejoti iki 3-jų valandų ryto, nusprendėme, kad laikas pailsėti – tam, kad kitą dieną nepradėtume miegoti ant savo platformų. Todėl sulindome į automobilius, užkūrėme variklius, įsijungėme šildytuvus ir nepatogiai bandėme miegoti. Aš prabudau 7 ryto. Pro apšerkšnijusį automobilio langą pastebėjau, kad keli klubo nariai jau užmetę meškeres medžioja plačiašonius. Tačiau iš užstrigusių šėryklėlių mačiau, kad minusinė temperatūra dar niekur nepasitraukė, todėl į žvejybą neskubėjau. Ištiesinau 90 laipsnių kampu pakreiptą stuburą nuo miegojimo automobilyje ir patraukiau prie dujų baliono, ant kurio ramiai išsikepiau riebią ir gardžią kiaušinienę su šonine.
Papusryčiavus pigiais kiaušiniais ir neapsinuodijus nuo jų, pakilo temperatūra, todėl buvo pats metas grįžti prie meškerių. Visgi ties tuo galėčiau ir pabaigti pasakojimą, kadangi likusią dienos dalį kibimas dingo. Tiksliau karšio kibimas. Vangiai gaudėme plakį, kuoją ir aukšles. Tad po pietų nusprendėme, kad užtenka, patraukėme savais keliais, bet ne mes su Mažvydu. Mūsų planas buvo dar pažiūrėti į šokančias viršūnes, todėl sekmadienio dieną nusprendėme praleisti irgi žvejodami, tik jau ne Vanguose. Nukeliavome į dar vieną populiarią Kauno marių vietą – Anglininkus. Kad ši vieta populiari žinojome, bet dar labiau šis faktas pasitvirtino, kai 5:30 ryto atvykę į vietą neradome laisvos vietos. Tiksliau radome, bet pridėjome nemažai pastangų, kad joje būtų galime žvejoti, Be to, ir pati vieta nebuvo lengvai prieinama. Tačiau svarbiausia, kad radome, kur nutūpti.
Pradėjome nuo nelabai tolimų distancijų ir sulaukėme nemažai kibimų. Tiesa, tie kibimai nebuvo tos žuvies, kurios mes tikėjomės. Vėlgi kibo viskas tik ne karšis. Netrukus Mažvydas nusprendė jo ieškoti toliau ir pradėjo mėtyti į 60-ies metrų atstumą. Vaisių daug tai nedavė. Žuvis ta pati, kibimas irgi. Likus kelioms valandoms iki žūklės pabaigos, Mažvydas desperatiškai nušveitė meškerę į didesnį nei 70 metrų atstumą. Ir čia pasirodė pirmieji karšiai. Na jeigu juos galima taip pavadinti, nes karšių dydis tikrai buvo ne tas, dėl kurio atvykome. Likus mažiau nei valandai, nusiėmiau nuo ritės „klipsą“ ir šveičiau netoli 70 metrų. Jokio startinio šėrimo, jokios taktikos. Pirmu metimu užkibo karšis. Tai mums parodė, kad nuo pat dienos pradžios, būtent toje vietoje karšiokų reikėjo ieškoti kuo toliau. Gaila, kad neradome jų anksčiau ir gaila, kad dydis tikrai nestebino.
Na o šiaip – savaitgalis prabėgo tikrai turiningai. Pasisėdėta ir pasibūta su klubo bičiuliais, kalbomis, dainomis ir „gaiviaisiais“ gėrimas sutvirtintas brolijos – bendros komandos ir šeimos – jausmas. Spėta ne tik pažvejoti, pasėdėti prie laužo po žvaigždėtu rudenio dangumi, bet ir sušildyti sustirusius po nakties kaulus pirtelėje. Kitaip sakant, kaip toje Virgio Stakėno dainoje: „Jau seniai taip reikėjo vėl susieit…“. Kadangi orai už lango vis atšiauresni, matyt, vis mažiau belieka šiųmečių išlėkimų prie vandens (bent jau su feederiais). Artėja momentas baigti šiųmetį žvejybinį sezoną ir pamažu ruoštis kitam. Šie metai mums, Bream Bandits klubui, buvo turiningi ir kupini naujų patirčių. Tikimės, kad jų nestigs ir kitais metais.
Būkim sveiki ir drūti! Iki kitų kartų!
