Sulaukėme lapkričio. Už lango vis stipriau justi rudeniška žvarba. Visi sveikesnio proto žmonės stengiasi kuo rečiau bekišti nosį iš namų, na o lengvai kvaištelėję – tokie kaip mes žvejai – kiekviena pasitaikiusia proga, nepaisydami nieko, lekiam išsižioję prie vandens varvinti nosį, šalti rankas ir vypsoti į meškerės viršūnėlę. Gerai, jei žuvis dar aktyvi ir nereikia tuščiai knapsoti ilgas valandas, o jeigu nekimba… Visgi nepamirština, kad gamta pereina į kitą ciklą – vėstantis vanduo verčia taikiąsias žuvis būriuotis ir rinktis į gilesnes vandens telkinių vietas ir be reikalo neeikvoti savo energijos. Į visus šiuos pokyčius priversti reaguoti ir feederinės žūklės mėgėjai – žvejybai ruošti skurdesnį ir tamsesnį jauką, dar labiau išlengvinti ir išjautrinti sistemas, litrais nebeskaičiuoti perkamų gyvųjų masalų. Bet koks neapdairumas dabar gali kainuoti labai brangiai – niekais paversti savo jaukinamą tašką vėlyvą rudenį yra šimtąkart lengviau nei šiltuoju metu laiku, todėl nuo pat žūklės pradžios privalu devyniskart viską pamatuoti ir tik dešimtą kartą kirpti.
Visgi visus šiuos nuogąstavimus reikia vertinti kiek kitaip, jei žvejojama tokiame žuvingame telkinyje kaip Kauno mariose. Turbūt daugelis paantrins, kad per pastaruosius metus didžiausioje Lietuvos užtvankoje žuvies itin padaugėjo. Žinia, bendroji žuvies masė yra labai svarbus žūklės veiksnys. Jei žuvis yra priversta nuolat konkuruoti dėl maisto, bendrasis aktyvumas išlieka kiek didesnis net ir šaltuoju metu laiku. Yra tekę girdėti, kad dėl šios priežasties žvejai pernelyg nesikuklina žvejodami Kauno marių karšius ir nuo ledo – litru ar dviem musės lervų bėdos čia greičiausiai neprisidarysi ir žiemą. Svarbu tik surasti tinkamą žūklės tašką – 10 metrų viena ar kita kryptimi gali būti kritiniais ir išvirsti į (ne)rezultatyvias penkias ar šešias valandas prie vandens. Kaip mėgstama sakyti, tokiomis sąlygomis mums reikia surasti žuvį, o ne jai mus.
Gyvendami panašiomis mintimis paskutinę ilgojo savaitgalio dieną į eilinę viešnagę prie Kauno marių išsiruošėme ir mudu su Aivaru. Prisipažinsiu, kvaršinau savo mieliausiam broliui galvą kone ištisus metus apie feederinės žūklės žavesį ir įtrauktį – tereikia „užtaikyti“ ir „prilupti“ 10+ karšinių galvų. Tada jau kelio atgal esą nebebus – šis žūklės būdas įtrauks ir nebepaleis visą likusį gyvenimą. Deja, dviem broliams sėkmė šiemet bendrose žvejybose vis nenusišypsodavo – nors laikas visais kartais būdavo smagus, tačiau sugautų galvų skaičius tinklelyje toli nesiekdavo išsvajotojo. Ką gi, kantrybė – dorybė. Kitas kartas tikrai bus sėkmingesnis.
Pagaliau toks kartas ir atėjo… Darsūniškio apylinkėse pasirodėme dar priešaušrio prieblandoje, kiek po penktos ryto. Nors ruduo jau vėlyvas, tačiau aktyvusis žūklės sezonas dar sėkmingai tęsiasi, todėl nenorėdamas likti ilga nosimi savaitgaliais privalai iš lovos išvirsti anksčiau ir pernelyg nesivėlinti. Šiuokart fortūna šypsosi – norimą žūklavietę randame laisvą, todėl galime ramiai neskubėdami imtis pasiruošimo darbų – ręsti savo pedanus, ruošti gyvuosius masalus, meškeres, paskutinį kartą padrėkinti jauką. Nepaisydami visų kanonų, pastarąjį šiuosyk darome šviesų ir sotų. Be to, pačiai pabaigai pasaldiname ir padarome jį kvapesnį klasikine Brasem „aroma“. Ji ne tik papildomai pasunkina jauką, bet ir padaro jį lipnesnį. Mudviejų su Aivaru manymu, lipnesnis ir sunkesnis jaukas yra svarbus veiksnys žvejojant didesniame gylyje. Darsūniškio ruože, žinia, gyliai ne iš mažųjų, o Nemuno srovė rudeniop kiek stipresnė, todėl motyvų šioms jauko korekcijoms daugiau nei reikia. Gyvųjų masalų arsenalas taip pat rimtas – atsivežėme po litrą musės lervų, po puslitrį pinkučių (dalis iš jų skandintų), po kelias dėžutes sliekų ir šiek tiek trūklių. Startiniam jaukinimui pasemiame po saujelę musės lervų ir nuo praėjusios žūklės likusių (užšaldytų ir atitirpdytų) trūklių. Kol kas jokių didelių užmojų – kol nesulauksime bent minimalaus žuvies atsako, tol jokių plačių mostų, nes, kaip minėta, keliais nuo pat pradžių suverstais gyvųjų masalų kibirais prasidėjusi žvejyba akimirksniu gali ir pasibaigti. Apskritai, tikslus bendrųjų žūklės sąlygų nustatymas ir interpretavimas yra vienas svarbiausių sėkmės raktų visai žvejybai. Čia tiktų klasikinis frazeologizmas „kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“. Jei startuodamas padarai kritinių klaidų, vėlyvą rudenį jas ištaisyti gali būti itin sunku, o kartais ir nebeįmanoma.
Kad būtų galima smagiai broliškai pasišnekučiuoti, tačiau netrukdyti vienas kitam pasirenkame skirtingas distancijas. Aš įdomesnį šlaitelį ir „prietarkį“ randu už 63 metrų, o Aivaras nusprendžia darbuotis kur kas arčiau (41 m). Nors vėjo beveik nėra, tačiau pataikyti tiksliau į tašką man tampa iššūkiu. Gal ir buvo galima imti į rankas dar galingesnį meškerykotį, tačiau man asmeniškai patinka mariose gaudyti liaunesniais įrankiais – žuvies traukimas tada būna malonesnis, o ir žvejybinis džiaugsmas kur kas didesnis. Porą kartų „nedametęs“ iki taško, imu „windows“ tipo šėryklas – tai geras kompromisas tokias atvejais – lengviau pataikysi į tašką ir neperkrausi jo jauku ir masalais. Tiesa, šiek tiek nerimo ir nežinios debesų užslenka išgirdus laivu pro šalį praplaukiančio spiningautojo komentarą – „žuvies čia nedaug, nežinau, ar verta čia žvejoti“. Na bet mes jau susiruošę, todėl mėtytis atgal nebėra prasmės. Sėdame į savo žvejybines darbo vietas ir pradedame jaukinti.
Jeigu reikėtų reziumuoti visą žvejybos eigą ir išryškinti pagrindinius jos akcentus, turbūt būtų prasminga grįžti prie pakartotinio bendrosios žuvies koncentracijos faktoriaus pabrėžimo. Nors vanduo stipriai atšalęs, tačiau žuvis maitinosi aktyviai be didesnių skrupulų. Darbavomės iš peties abu su Aivaru kiekvienas savo distancijoje. Standartiniai įskaitiniai karšiokai (800 gr – 1 kg.) godžiai čiupo jiems siūlomus masalus. Aš visą žvejybos laiką laikiausi banaliai vienodos taktikos – uždaras „windows‘as“, žiupsnis musės lervų ar pinkučių į šėryklą ir tas pats ant kablio. Su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis šis derinys veikė visą dieną. Pastebėti galima nebent tai, kad tradiciškai į gausesnes trūklių porcijas (tiek į šėryklą, tiek ant kabliuko) netrukdavo sureaguoti pūgžliai. O šiaip viskas smagiai monotoniška – startavome kiek prieš aštuonias, o baigėme trečią popiet. Per tą laiką Aivaro pasiektas dar vienas asmeninis Gineso rekordas (labai džiaugiuosi už jį) – pirmąkart gyvenime vienos žvejybinės sesijos metu jo sugauta net šešiolika įskaitinių žuvų. Jo paties prisipažinta, kad šis rezultatas būtų buvęs dar geresnis, jei didesnėmis apsukomis būtų (pa)naudojami gyvieji masalai. Vos geresnė sauja musės lervų nukeliauja į tašką, iškart į jį sugrįžta gyvybė. Ši tendencija, nepaisant šaltojo metų laiko, verčia pakartoti, kad sumažėjęs žuvies aktyvumas taške mariose dažnai yra ne jos peršėrimo, o lėtesnių jaukinimo apsukų pasekmė. Geriausias rezultatas pasiekiamas, matyt, kai pasirenkamas optimalus gyvųjų masalų padavimo laikas ir tempas. Pasirodžius žuviai, kiekvieną šėryklą veikiausiai reikia prikimšti pakankamai gausiai – tokiu būdu galima išlaikyti ją taške ilgiau ir rudenį. Jei per 10-15 minučių sulaukiam trijų keturių karšinių kibimų, o tada staiga viskas apslopsta, darytina išvada, kad visi iki tos akimirkos padaryti „krovos darbai“ jau praradę pridėtinę savo vertę – banaliai sakant, viskas buvo nušluota karšių būrio, todėl darbus reikia pradėti iš naujo. Jei akvatorijoje žuvies būtų nedaug, tai prilygtų savižudybei, tačiau mariose toks scenarijus bent jau kol kas atrodo mažai tikėtinas. Belieka dar kartą padėkoti Dievuliui už tokį fantastišką vandens telkinį kaip Kauno marios, nes tik jose galima greičiau ir lengviau perprasti tokias taktines subtilybes. Visi įrodymai, kaip visada, nuotraukų galerijoje.
Skubėkite, kol dar rudeniniai orai pakenčiami, prie Kauno marių. Karšiai jose dar kimba puikiai. Iki kitų kartų!
