Šį kartą mano keliai pasuko Nemunu aukštyn nuo Kauno. Išėjo visai neplanuota žvejyba, nes darbo dieną gavau laisvadienį. Yra ir blogoji tokio reikalo pusė – kai viskas ekspromtu, nespėji tinkamai pasiruošti, pavyzdžiui, nepasiimi visų reikalingų masalų. Laimei, namie buvo šiek tiek likučių iš praėjusio savaitgalio. Iš namų pajudu penktadienio rytą 03:30. Važiuoju gana anksti, mat, kad ir darbo diena, norėtųsi ją rasti neužimtą. Tokie mano nuogąstavimai netruko pasitvirtinti. Nuvažiuoju į žūklavietę, o ten pilna mašinų, kuriose parpia naktinėtojai žvejai.
Tenka sliūkinti krantu ir ieškoti bet kokios laisvos proskynos. Praeinu ruožą ir nerandu nė plyšelio, kur nebūtų užmestos meškerės. Paskutinė viltis – ruoželis prie pat mašinos. Kaip ir buvo galima numanyti, čia kur kas laisviau. Priežastis paprasta – tai tiesiog ne tokios kibios vietos. Kadangi toliau blaškytis nėra prasmės, sėdu čia, kaip bus taip. Startuoju dar normaliai neprašvitus, vos ne vos galima įžiūrėti meškerės viršūnėlę. Prabėga geras pusvalandis, prašvinta, ir staiga už nugaros išgirstu „Labas rytas. Kaip kimba?“. Lengvai mano nuostabai, pasukęs galvą pamatau gamtosaugininką, atvykusį patikrinti, ar visi meškeriotojai žvejoja laikydamiesi taisyklių. Prisipažinsiu, kad jau senokai nebuvo sutikęs prie vandens pareigūnų. Telefonu prisijungiu prie programėlės #PerlasGO ir parodau savo žvejo mėgėjo bilietą.
Pareigūnas padėkoja ir palinki tradicinio „Nė žvyno!“. Na o aš tęsiu žvejybą, kurioje sėkmingai toliau niekas nekimba. Praslenka dar viena monotoniška valanda, per kurią ateina vietinis pagyvenęs žvejys pasiskolinti musės lervų. Įberiu žiupsnį ir klusteliu apie vietines realijas. Senolis porina, kad vakar šioje vietoje jis nepagavo nė vieno karšio. Tai dar vienas aiškus įrodymas, kodėl šią vietą radau laisvą. Ima slėgti lengvas nerimas ir nežinia. Nusprendžiu pakartotinai patikrinti dugną svareliu ir maždaug už 40 metrų arčiau nuo pradinio savo taško (7 m) randu kriauklių ruožą. Tad antras žvejybos dublis – jaukinuosi naujam taške ir laukiu pasirodančių karšių. Po valandėlės sulaukiu kibimo – viršūnėlė plačiu užmoju atšauna atgal. Pirma mintis – karšis.
Pasirodo, tai būta atominio, arti pusės kilogramo svėrusio plakio. Ramybės nuo to tikrai ne daugiau, gi ne jų atvažiavau čia gaudyti. Po ilgesnės pauzės vėl toks pat išreikštas kibimas. Šįkart tai jau ponulis karšis, gal kokių 800 gramų (atkabinu ir paleidžiu atgal į plačiuosius Nemuno vandenis). Nuotaika kiek pasitaiso, gal pagaliau prasidės veiksmas. Be to, ir plakiai iš taško pasitraukė. Dar po vieno ilgesnio išlaukimo į krantą atkeliauja dar vienas gražuolis plačiašonis. Adrenalinas dar labiau sukilo, gal dabar „užsikurs“. Užsikurti labai neužsikūrė, bet per likusį žvejybos laiką pavyko dar sugauti kelis gražius karšius . #PikerisLT#Žvejuva #PerlasGO., #Žvejosvajonė
Vytautas Nenorta



