Prieš pradėdamas rašyti ilgai galvojau, kaip pavadinti šias eilines Kauno marių studijas. Nors telkinys lankytas jau kone tūkstantį kartų, tačiau kiekviena viešnagė, ypač jei prie vandens nulekia didesnis būrys mūsų, kaskart nepašykšti peno naujoms mintims ir įžvalgoms. Labai panašaus scenarijaus būta ir šį kartą – greitos žinutės klubo kanale, greiti atsiliepimai ir trejetas mūsų – du broliai Švageriai ir Simonas – spindinčiomis akimis pradedame galvoje dėliotis naujos mūsų odisėjos į Kauno marias planą. Tiesa, jį kaip reikiant buvo išsiūbavęs Ričardas, savo itin solidžiu laimikiu nukreipęs mūsų mintis Nemuno (o ne Kauno marių) link (iš serijos „Vyrai, nekvailiokit, kokios dar Kauno…“). Galop nusprendėme nesimėtyti ir likti ištikimi pirmajam mūsų susitarimui.
Pirminiame plano variante žvejybinės kelionės gairės buvo sužymėtos ties Darsūniškiu, tačiau paskutinę akimirką viską lemiantį žodį tarė didysis E (Ernestas), – eilinis „Vyrai, nekvailiokit, nėra dabar gyvenimo prie Darsūniškio, važiuokit geriau kur nors prie Kruonio“. Protingesnių, kaip visada, yra klausoma, tačiau žmogus nebūtų žmogus, jei jis visų tokių pamokomųjų žodžių neklausytų tik puse ausies. Jei vargas ir kančia laukia visur, kam tada bruktis ten, kur veikiausiai tuščia žūklė bus palydėta sunkaus daiktų tįsimo kalnais ir kalneliais. Juoba vienas iš mūsų – Aivaras – patyrė krepšininko traumą ir nėra linkęs lakstyti viršukalnėmis su kuprine ant pečių. Visgi šįkart didžiojo E žodis buvo pernelyg įtaigus ir mes nusprendėme paklausyti. Važiuojame prie Kruonio į seniai nelankytas ir sunkiai privažiuojamas vietas… Gal iš tiesų Ernestui iš aukščiau (priminsime jo ūgis virš 1,9m) geriau matyti. Priekabesnė akis iškart klaus, kodėl tuomet nepaklausėme Ričardo? Prašau neklauskit…
Atslūgus pradiniam laukiančios žūklės entuziazmui, pereita prie paruošiamųjų darbų. Mudu su Aivaru sutarėme susibėgti iš vakaro, gurkštelėti vieną kitą šlakelį sodresnio gėrimo ir kartu apgalvoti laukiančius reikalus. Visų pirmą suvertėme krūvą pačių įvairiausių jaukų likučių ir susidėliojome receptūras (visą šitą reikalą nufilmavome). Aivaro akcentas – vanduo pakankamai dar šiltas, todėl turėtų veikti vasaros realijos. Aš savo ruožtu pasirinkau tamsesnį jauką ir eksperimento dėlei šliūkštelėjau į bendrą košę šiek tiek žuvies miltų (vadinamojo „fish meal‘o“). Mintis paprasta – jei sėdėsime trise petys į petį, būtina imtis skirtingos taktikos (o jauko parinkimas yra neatsiejamo jos dalis), kad eilinįsyk galėtume išmokti ko nors nauja ar verifikuoti kažkurias „senas tiesas“. Gyvi masalai? Ant kablio tebūnie – musės lervos ir trūkliai, o į jauką kasteris, maltos musės lervos, pinkutės, sliekai ir galbūt trūkliai (bet kur kas saikingiau). Visa ši pradinė klausimo prieiga keisis tik tuomet, jei paaiškės, kad žuvis absoliučiai neaktyvi ir nepermaldaujama.
Visas mūsų trejetas pakylėtomis nuotaikomis susitinkame ankstyvą sekmadienio rytą prie visiems gerai žinomos degalinės kiek už Grigiškių. Tradicinė kava, šokoladukas, keli persimesti žodeliai ir atgal prie vairo. Lekiam dar sutemose, tikėdami nelikti be žvejybinės vietos. Visgi oras dar vasariškas, o Kauno marių krantai ne guminiai, todėl šiuo atveju veikia laukinės gamtos dėsnis „kas pirmesnis, tas gudresnis“. Prasukame pro Kruonį ir leidžiamės keliuku, kuris tikrai nepadarytų gėdos Dakaro raliui. Laimei, kelias pakankamai sausas, nes palijus čia tikrai būtų neįmanoma pravažiuoti. Netrunkame įsitikinti, kad šventos žvejybos reikalu savo mašinų nepagaili visas būrys naktinėtojų. Pirmas įspūdis slogokas – jei nerasime laisvesnio tarpo, teks bastytis ir blaškytis marių pakrantėmis, o pirminė nuotaika akimirksniu subliūkš. Šį kartą dievai buvo maloningi ir gailestingi – kiek paklaidžioję radome simpatišką krantą, kuriame lengvai tilpsime visi trys. Dar šiek tiek mašinų palaužymo ir mes jau paskubomis tempiame visą savo turtą prie marių.
Iki aušros dar gera valanda, bet apie bręstančius rimtus reikalus išduoda kiek labiau nei įprastai pakylėti mūsų balsai ir marių pakrantėmis nuaidintis suktuku maišomo jauko garsas. Akivaizdu, kad marios gyvos – žuvies tikrai daug. Kažkur smarkiau pliūkšteli salatis, po kojomis pakrančiui verda mailiaus kolonijos bei matyti vienas kitas baltos žuvies paliekamas ratilas kiek tolėliau. Persimetame keliais žodžiais apie pagrindinį dienos planą – Aivarą nusprendžiame nuskriausti ir įkurdinti tarp mudviejų su Simonu. Jauko akcentai – pas visus bazė VDE, tačiau Simonas savo jauką kiek pasaldinęs, o mudu su Aivaru bandome savo prievilą išryškinti migdolo ir slieko kvapais (vadinamomis „aromomis“). Gylis žvejojamu atstumu nemenkas (8-9 metrai), todėl bent jau aš saviškį jauką kiek perdrėkinu, kad kuo mažiau jo pasklistų viršutiniuose ir viduriniuose vandens sluoksniuose. Vis dėlto spėju, kad tai galėjo būti viena iš mano tos dienos klaidų. Jau po žvejybos Simonas užsiminė, kad jo jaukas, pasiekęs dugną, formavo gražų „debesį“, tuo tarpu maniškis moliu gulė ant dugno. Dideliam karšiui ir srovei ši jauko ruošimo prieiga visai tiktų, bet stovinčiam Kauno marių vandeniui veikiausiai tai nėra geriausias sprendimas. Spėtina, kad optimaliau parinkti tokį jauką, kuris, visų pirma, visa savo mase pasiektų dugną ir tada kažkuria dalimi „užsikurtų“ – suformuotų kad ir nedidelį, tačiau aiškiai matomą jauko debesį. Ir tai nebuvo vienintelė tos dienos įžvalga.
Startuojame septintą ryto. Žuvies daug ir ji atsiliepia itin greitai. Užbėgant įvykiams šiek tiek už akių, būtų galima konstatuoti, kad visa žūklės eiga atitiko Stevo Ringerio nurodytą įprastinį scenarijų – aktyvi ir rezultatyvi pradžia, sulėtėjusios ir apsunkusios žūklės valandos po intensyvios pradžios ir sunkios kūrybinės kančios išprovokuojant pavienes žuvis žūklės pabaigoje. Pirmieji ant kabliukų veriasi puskaršiukai (iki 500 gr.). Aiškiai matyti, kad rytinės puotos metu žuviai nelabai rūpi nei jauko receptūros, nei aromatizatoriai, nei pavadėlių ilgiai, nei kabliukų dydžiai. Masalams žuvis taipogi ne pernelyg išranki – ant kablio dvi trys musės lervos, keletas trūklių, galbūt dar pinkutė ar kasteris paįvairinimui. Tiesa, visi trys pasirenkame startuoti kone tose pačiose distancijose (~40 m), kur minkštą dugną laipsniškai pradeda keisti aštrėjanti „tarka“. Kad turėtume daugiau alternatyvų, visi susirandame ir po tolimąjį tašką, į kurį bus galima lėkti, jei kaimynas pernelyg įsismarkaus ir paliks visus kitus be žuvies. Bet kol kas apie tai galvoti per anksti – karšiukai godžiai ir be jokių didesnių kaprizų čiumpa kabliuką, todėl belieka tik mėgautis žūkle.
Reikalai pradėjo lėtėti kiek aukščiau kilstelėjus saulutei. Regis, nieko čia įprasta, po aktyvių ryto valandų prasideda kūrybinės dirbtuvės ir apdairesni veiksmai. Aš, vos pajutęs, kad ilgėja minutės iki kibimo, pradedu lėtinti gyvųjų masalų padavimo į tašką apsukas. Logika paprasta – jei kibimai sunkūs ir lėti, vadinasi, žuvies koncentracija ir aktyvumas nebeatitinka į tašką paduoto jauko ir masalų kiekiui (elementariai sakant, jų tiesiog per daug taške). Jei papildomos saugos priemonės nepadeda, kitas lauktinas žingsnis – sistemos išjautrinimas (kabliuko sumažinimas ir pavadėlio pailginimas). Jei ir šios priemonės negelbsti, laikas keisti distanciją ir leisti pirmajam taškui „pailsėti“. Taip mąsto turbūt didžioji dalis žvejų. Esminis klausimas, į kurį reikėtų atsakyti – ar vangesni kibimai yra tiesiog iš taško pasitraukusios žuvies ar jos peršėrimo pasekmė. Pirmu atveju logiška būtų kaip tik padidinti gyvųjų masalų porcijas (juoba ryte žuvies taške buvo išties daug) tikintis prisikviesti žuvis atgal. Jei realesnis antrasis scenarijus, panašu, kad besaikis masalų naudojimas tik dar labiau turėtų bloginti situaciją. Vis dėlto žūklės metu pastebėjome, kad kibimų pobūdis išliko toks pat nepaisant skirtingos masalų naudojimo ir jaukinimo taktikos – Simonas kiekviena šėrykla ruošė gyvųjų masalų siuntas ir savęs nevaržė, o mudu su Aivaru laikėmės taupymo rėžimo. Kadangi realijos iš esmės nesikeitė, darytina išvada, kad žuvies aktyvumo pokyčiai nekoreliuoja išskirtinai tik su naudojamo jauko ir masalų kiekiu. Galbūt yra dienos ciklų, kurie daro kur kas didesnę įtaką žuvies elgsenai, todėl sumažintos jaukinimo apsukos po kurio laiko gali neigiamai paveikti konkurencines galias. Elementaru, jei prasidėjus naujai žuvies aktyvumo bangai, tavam taške tiek jauko, tiek masalų yra mažiau, pasipriešinti kolegai nebėra jokių šansų.
Kaip tada interpretuoti tai, kad sunkesnėmis žūklės valandomis reikalą gelbsti sistemos išlengvinimas? Atsakymas, matyt, galėtų būti paprastas. Pasitraukus iš taško pagrindinei žuvies masei, jame lieka smulkmė, kurią išprovokuoti kibimui, suprantama, galima mažesniu ir lengvesniu masalu. Jei niekas kardinaliai žūklės eigoje nebekeičiama, ties šia smulkios žuvies gaudymo tendencija viskas gali ir sustoti. Tenka pasikartoti, bet esminis išlieka tikslus pasikeitusių žūklės sąlygų (pasikeitusios žuvies elgsenos ir tai lemiančių priežasčių) interpretavimas. Jei suklystama šiame etape, ištaisyti klaidas gali būti sunku, o gal ir neįmanoma.
Dar viena paminėjimo verta detalė – sistemos lengvumas. Vėlgi esame įpratę paisyti požiūrio – stambi žuvis, atsargi žuvis. Bet ką ir bet kur griebia tik smulkmė, o didžiuosius reikia mokėti prikalbinti subtiliai (jei didieji egzemplioriai nebūtų atsargūs, tokie dideli neužgautų). Vis dėlto ir ši mintis nėra nekvestionuojama. Kol mudu su Aivaru lankstėme nugaras prieš, mūsų nuomone, įnoringai kimbančią žuvį, Simonas pasuko kitu keliu ir visai atsitiktinai. Reikalas tas, kad mūsų taškuose buvo pasirodę karpiokai (visi pagavome po vieną kitą egzempliorių). Dauguma turbūt paantrins, kad suvaldyti šiuos žvėris jautriomis ir plonomis sistemos misija ne iš lengvųjų. Po vieno iš atlenktų po kibimo kabliukų Simonas nusprendė „pakarpiauti“ – rišti 0,2 mm pavadėlį ir 6 nr kabliuką. Kitaip sakant, vaikų žaidimai baigėsi ir reikia imtis darbų. Visų mūsų nuostabai į tokį chuliganišką Simono elgesį atsiliepė didžiausi tos dienos karšiai. Sistema grubi, ant kablio krūva masalų (kiek telpa) ir štai rezultatas, visiškai paneigiantis įprastinę mūsų logiką. Kol mes tęsėme darbą vaikų darželyje, Simonas laukdamas kone po penkiolika minučių sugebėjo prikalbinti solidžiausias tos dienos žuvis. Noras pasigalynėti su didesniais karpiais išvirto nauju dienos atradimu. Nors negalima sakyti, kad kuris nors iš mūsų liko be žuvies, tačiau akivaizdu, kad Simonas vienintelis sugebėjo netradiciniais sprendimais pasiekti didžiųjų širdis.
Grįždami namo bandėme detaliau panagrinėti šios dienos žūklės eigą ir rezultatus. Simono spėta, kad rudenį žuvis turi intensyviai maitintis, todėl nėra prasmės mažinti jaukinimo ir gyvųjų masalų naudojimo apsukas, o žuvies aktyvumo sumažėjimas veikiausiai priklauso nuo minėtų bendrųjų dienos (ar paros) ciklų. Kaip visada, galutines išvadas paliekame pasidaryti jums patiems. O kad jos būtų įtikinamesnės, užmeskite akį į fotoakimirkas iš šiandieninės žūklės. Beje, apie šią žūklę Aivaras turėtų susukti ir video reportažą! Labai laukiam!
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
