Kartu bežvejojant ir besikalbant Evaldui tyliai prasitardavau, kad norėčiau žvejybos, kurioje kibimas sektų po kibimo, o žuvies kalibras verstų aiktelėti net save patį…
Klubiokai treniruojasi Maver lygos Jurbarko etapui ir gana intensyviai. Reikėtų ir man, bet taip norisi savos, ramios žvejybos. Kaip sakoma „pagaudyt kaifą“. Liepos 11 diena. Darbai į pabaigą, laukia užtarnautos atostogos, tad bent vieną treniruotę tikrai spėsiu pasidaryti. Parašau Mažvydui, mat jis ne kartą žadėjo parodyti savo vietą, kur karšiai kimba kaip iš patrankos. Kalibras gal ne tas, kokio visi tikisi, bet kartais prašoka ir bonusų. Ilgai nediskutavę, sutarėm sekmadienį susitikti ant taip vadinamo HES‘o jau prašvitus.
Žadintuvas 03:45, plikoma kava, mantos pasikrovimas ir visiškai tuščia galva pasileidžiu gatvėmis sutartos vietos link. Dieną žada vasarišką, todėl kiek neramu. Evaldas mėgsta sakyti, kad tokie orai nėra tinkami karšiniai žūklei, o ypač tikintis didelių karšių. Tačiau aš nekuriu jokio scenarijaus, švaria nuo minčių galva renku kilometrus ir tikiuosi tiesiog gerai praleisti laiką su klubioku Mažvydu.
Kaip sutarta, susitinkame vietoje ir numatytu laiku. Seku paskui Mažvydą žvejybinės vietos link ir dairausi dar nevažiuotais keliais ir keliukais. Pasiekę žvyrkelį, vingiuojantį palei Kauno marių pakrantę, pakeliui išvystame tikrai nemažai automobilių. Oras pasakiškas – kas žvejoja, kas stovyklauja. Atvykome į potencialą vietą, o ten didelė palapinė… Mažvydas suskumba nuraminti, nes čia taip dažnai būna. Turime pedanus, vietos tikrai rasim, tereikės tik išsirinkti. Ir išties, vietos sočiai, proskynų ne viena ir beveik visos tuščios arba tokios plačios, kad tilptume ne tik mes abu, bet ir dar tiek pat. Pasirenkame patogesnę artimesnę vietą. Kadangi mūsų arsenale pedanai, žvejosime patogiai ties lūgnių juosta, mat už jų iškart parandė ir gylis maždaug iki 5 metrų.
Susistatom savo sostus, pakalbinam kaimyną žveją, įsikūrusį proskynos kamputy. Mums vos tik atvykus, jis priparkavo gana solidų karšį. Pasirodo, jis čia nuo vakar ir rezultatai nedžiugina. Na bet mes nuotaikų neprarandam, nes jau smagu vien susibėgus prie vandens. Startuojam 07:30. Mažvydas nurodo, kad toli čia mesti nereikia. Jei kimba, tai praktiškai iš po kojų. Pasirenkam abu patogius atstumus iki 20 m. Pradžiai – startinis jaukinimas. Mano jaukas iš šaldytuvo kameros, likęs po praeitos žvejybos, šviesus. Mažvydo taip pat šviesus, bet maišytas ant kranto. Pas mane labai sunkus, sodrus ir visiškai pasyvus jaukas, o Mažvydo priešingai – aktyvus, su daug plaukiojančių detalių.
Standartiškai, praslinkus pusvalandžiui, Mažvydas priparkuoja pirmą solidų karšelį. Užtikrinta įskaita – mūsų standartais. Artėjant pirmajai valandai prie pabaigos, pavyksta sugauti ir man. Tiesa, su Mažvydu nenusprendėm įskaita ar ne, todėl sugautą žuvį pasvėrėm. Pritrūko, bet nedaug. O tuo tarpu tylusis kaimynas kamputyje nevaikiškai užsikūręs… Pavyzdžiai nužvelgiam, pasidalinam mintimis ir nusprendžiam, kad jis raško vaisius, po visos nakties jaukinimo. Nenuleidžiam nosių, ateis ir mūsų laikas. O bet tačiau… Laikas tiksi, o mūsų darbo rezultatų vis dar nematyt.
Praėjus dar gerai valandai, pastebime, kaip tolumoje mus erzina karšiai, solidūs karšiai, kaišiodami kupras. Kaimynas taip pat žvejoja gerokai toliau nei mes. Mažvydas vis dar tiki artima distancija, o aš, kad ir kaip smagiai leidžiam laiką, nusprendžiu leistis į paieškas. Užsitaisiau 3,9 m kotą ir švysteliu link karšių, akiplėšiškai kaišiojančių mums savo kupras. Žinoma, iki jų numesti praktiškai be šansų. Skanuoju dugną ir randu anomaliją. Nors dugnas visur, anot Mažvydo, praktiškai vienodas ir smėliukas, aš randu tarsi laiptelius. Patrauki metrą, užsikabina, prašoka ir vėl tas pats. Nusprendžiu, kad nėra ko ieškoti daugiau. Neramina tik mintis, kad atstumas tikrai nemenkas – 60 m… Užsikabinu šulinuką, 5 šėryklos į tašką su gausybe uodo trūklio lervų ir pirštais traiškytu kasteriu, už kuriuos dėkojam Azukle. Pasikeičiu į „windows“ šėryklą , norėdamas lengviau ir tiksliau mesti, nors mintyse sau prieštarauju, nes norėčiau daugiau paduoti jauko į tašką… Rišu 0,11 pavadėlį su mūsų rėmėjų zuklesfanai.lt Gamakatsu Hyper Keiryu Nr3 kabliu ir pirmyn.
Nepatikėsit… Pirmu metimu žuvis. Kaip sako daugelis žvejų, nieko gero nelauk. Toliau reikalai klostėsi visiškai kitaip, nei galėjau įsivaizduoti. Gal trečiu metimu sulaukiu aiškaus kibimo ir pakirtęs sustoju. Ne, ne todėl, kad nežinau ką daryt – karšis sustabdo. Jaučiu, kaip adrenalinas pradeda skiesti mano kraują, bet bandau išlaikyti šaltą protą ir dirbti su rite, jos frikcija ir visiškai neskubinu pono karšio. Palengva, užtikrintai, bet tikrai ne lengviausiu būdu iš 60 metrų priparkuoju solidų karšį. Abu su Mažvydu sutariam – stiprus dvejetukas. Adrenalinas taip užplūdo, kad ėmė virpėt visas kūnas ir norėjosi iš džiaugsmo šaukti. Mažvydo paragintas virpančiomis rankomis maunu tą pačią kombinaciją ir vėl skraidinu windowsiuką pilną gyvų… Kartoju antrą kartą po dvejetuko ir vėl situacija ta pati. Gražus kibimas, pakertu – o man sako „Palauk, neskubėk“… Ilgas, kantrus, bet be galo smagus darbas partraukti antrąją „petelnę“… Taigi, taško pakeitimas davė akivaizdų rezultatą. Apie devintą ryto pradėjęs jaukinti tolimąjį tašką, jau 09:20 turėjau pirmąjį bonusą, o 9:30 pasisveikino ir antrasis. Ir tada prasidėjo… O prasidėjo tikras karšių rojus, fiesta, el dorado – vadinkite, kaip norite. Jeigu tik prigesta taškelis, kraunam be skrupulų trūklių bei kasterio ir kaip mat atsakas.
Kadangi prie gero gyvenimo greit priprantama, besimėgaudamas tokiu kibimu nusprendžiau, kad reikia paeksperimentuoti. Reikia pabandyti išsiaiškinti, kas veikia, o kas ne. Mažvydas taip pat neiškentęs, pasitolino atstumą, tiesa, nedrįsdamas mėtyti taip toli. Gera valandėlė ir jis taip pat sėkmingai pasistatė karšiukus, gliaudydamas tokius, kaip mes vadinam, „ribinius“ it riešutus. O tuo tarpu aš sukau eksperimentus ant kablio ir į šėryklą. Laikrodžiui artėjant ties 11:00, atsargus kibimas. Tokį pamenu tik ankstyvą pavasarį, kertu – stovi. Negaliu patikėt ir nedrįstu sakyt, bet išsprūsta…
„Mažvydai, geras ir turbūt geriausias šios dienos“… Pumpuoju, ilgai pumpuoju… Prisitraukiu ir akys išsipučia, vėl jaučiu kaip kraują venose keičia adrenalinas… Kosminis mano karšis šių metų… Įvairuoju į graibštą, Mažvydas paprašo parodyt, pakelt ir ištaria, kad bus trejetukas ir daugiau… Galva su lyg mano kumščiu, jei nedidesnė. Jeigu Mažvydo žodžiai išsipildys, tai veikiausiai naujas asmeninis mano sugauto karšio rekordas. Palydėtas į Atora skiaurę su bučiniu iki fotosesijos. O kas toliau? O toliau „muzika“ ta pati. Meti ir trauki. Kabini, kemši ir trauki. Tiesiog mėgaujiesi žūkle ir, atrodo, viskas aplink ima tirpti. Gal aš sapnuoju? Ne tikrai ne, mes puikiai leidžiam laiką, šnekučiuojamės ir kaifuojam el dorade. O dar tas vasariškas oras. O kad nesapnuoju, mane pažadina bangos.
Praplaukdamas laivas sukėlė gana nemenkas bangas, o aš betraukdamas eilinį ribinį karšį pažiūrėjau į vandenį… Akimirkai sutriko mano vestibulinis aparatas – pradėjo suktis galva ir atrodė, kad griūnu vandenin. Teko nulipti nuo platformos ir kiek atsipeikėti. Bet tai tik įrodymas, kad nesapnuoju.
Taip smaginomės iki pusės trijų popiet, nors plano būta baigti anksčiau… Aš sportavau iš 60 m, o Mažvydas dviem dešimtimis arčiau. Bet kaip pabaigti tokią žvejybą? Kaip Mažvydui sakiau, taip galima kiaurą parą žvejoti, bet reik mokėti ir sustoti. Tad, mano subjektyvia nuomone, pasyvus jaukas ir galbūt kasteris, o gal ir atstumas, padėjo pasikinkyti ne vieną gražų egzempliorių. Mažvydo kraityje skaičiumi gal ir nemažiau, bet kalibras tikrai mažesnis. Taip pat šios dienos favoritas ant kablio buvo trūklys, kasteriukas ir kelios musės lervos. Žvejojau dviejų rūšių kabliais – A1 ir Gamakatsu Hyper Keiryu. Pastarasis buvo kur kas rezultatyvesnis. Pavadėlio ilgis ar storis didelės įtakos nedarė, todėl jo neploninau, nes teko kelias gražias žuvis „nuleisti“… O gal būtų dar didesnis karšis? Bet nevarykim Dievo į medį… Su Mažvydu net juokavom, 1min 20sec nėra kibimo ir pradedi bambėt, kas čia daros.. Ot žmogus padaras, kaip greit prie gero pripranta…
Žuvies skaičių pamečiau labai greitai, bet ar tai svarbu, kai žvejoji dėl malonumo… Gražuoliai karšiai papozavo, pasvertas big‘as. Ir taip – aš pagerinau asmeninį karšio rekordą – 3.295kg.
Ačiū klubiokui Mažvydui už kvietimą į el dorado. Ačiū už puikų ir smagų laiką kartu. Ir taip, pajautęs tokios žvejybos skonį, aš tikrai nebuvau kuklus svečias – mėgavausi kiekviena minute, nes, kas ten žino, kada vėl tokios sulauksiu.
Ačiū mūsų rėmėjams ir skaitytojams. Šįkart klasikiniu būdų, juodu ant balto.
Likite ant mūsų klubo kabliuko!
