Šis klausimas buvo pagrindinis leitmotyvas, renkantis vietą naujai feederinės žūklės odisėjai saulėtą darbo dienos popietę. Reikalas tas, kad turiu susiradęs patogią vietelę ties Neveronimis, kur vidurvasarį ir rudeniop esu pagavęs karšių ir karosų. Na o pavasarį ten dar nė karto nebuvęs. Klubiokas Giedrius kažkada protino, kad Palemono žemė (iš esmės Neveronių tęsinys) žvejams svetinga tampa vasarop, kai labiau pašyla vanduo, kai „įsijungia“ vasaros režimas (apie tai byloja ir Nerijaus patirtis paskutinėse varžybose). Maža to, kažkada vienas vietinis, priėjęs prie manęs pasilabinti, porino, kad į Neveronis verta važiuoti, kai vešlia augmenija suželia pakrantės ruožas. Logika paprasta – kur mitybinė bazė (t. y. žolės ir visa su ja susijusi gyvūnija), ten ir žuvis. Tai štai ir hamletiškas klausimas – važiuoti ten ar nevažiuoti. Apsispręsti padėjo labiau praktinės priežastys – į Rumšalungmą su visa manta ant pečių kopti nebesinorėjo, keliukas į mūsų vietas Anglininkuose užartas, o kur nors į Darsūniškį trenktis būtų galima nebent karosų ir tik naktį.
Po tokių „gilių“ apmąstymų ir nepilnos valandos kelyje įsuku į pažįstamą miško keliuką ir leidžiuosi šlaitu žemyn. Vaizdai fantastiški – ramūs marių toliai, besislepiantys už priekrantės medžių. Vos kelios minutės ir visa mano manta ant kranto (po Rumšiškių reikalų, tai tiesiog neįtikėtina). Priekrantė švarut švarutėlė – įkyrių žolių nė kvapo. Greitomis susirenčiu platformą, paskutinįkart padrėkinu jauką ir čiumpu deeperinę meškerę. Būti ar nebūti? Būti!!! Mostelėjus echolotą iškart už aštrios parandės (amžino galvos skausmo), telefono ekraną užverčia žuvų simboliai – nors vežimu vežk. Širdis ima greičiau plakti, metu šalin visus echolotus ir skubu prie meškerių. Pasidarau startinį jaukinimą, lydimą vienos sistemėlės paaukojimo dievams. Dešimt šėryklų vandeny ir pirmas užmetimas su masalu. Ant kablio marių alfa ir omega – kelios musės lervos. Pralūkuriuoju ramiai pirmą gerą pusvalandį be jokių rezultatų. Nepatikėsit, bet pirmą žuvį (delninį pusplakį) ištraukiu užkabinęs nutrauktą savo sistemėlę (kitaip sakant, žuvis pagauta per tarpininkus 😊). Veiksmas įsisuka po dar gero pusvalandžio – pūsteli pagaliau savo kryptį pasirinkęs vėjas ir jaučiu, kad žuvis suaktyvėjo. Bangų sūpuojamos viršūnėlės ritmą išmuša tai vienas, tai kitas linktelėjimas. Pagaliau vienas rimtesnis užlenkimas ir jaučiu, kad žuvis iš didesnių žaislų kategorijos. Pavykus perkelti per parandę, partraukiu arklinę kuoją. Tokių nebent žemupy yra tekę pagauti, išties įspūdingas stotas. Jaučiu, kad ima duoti vaisių įšertas taškas (permetu kas dvi minutes). Dar geras pusvalandis ir prikalbinu standartinio dydžio marių karšį (~700-800 g.). Jei taip ir toliau, tai iki vėlyvo vakaro sietas bus pilnas. Nežinau, ar šita mintis tapo nelabuoju ženklu, bet nurimus vėjui „viskas išsijungė“. Nors per galvą verskis – tokia bejėgystė retai apima. Ko tik ir kaip tik nedariau: pavadėliai, storiai, ilgiai, kabliukai, masalų kombinacijos. Nieko… Visą antrąją žūklės dalį buvau „durniaus vietoje“. Perskaičiavau visas galimai kritines padarytas klaidas – galbūt peršertas taškas, gal per daug karpinių, gal trūklys būtų gelbėjęs, kurio šįkart neturėjau, gal per daug gyvų, gal per šviesus jaukas, gal gal gal… Paradoksalu tai, kad žuvų taške nė kiek nesumažėjo (kiek betikrinau, visada tas pats pilnas ekranas). Visas likęs vakaras buvo vainikuotas pavienių musės lervos nutampymų.
Kaip kartas pasako mūsų Šarūnas iš Barselonos po nesėkmingų varžybų: „Visą atsakomybę prisiimu sau“. Nesitiki, kad žuvis galėtų taip staiga pakeisti maitinimosi režimą. Matyt, būta kritinės mano klaidos. Summa summarum apytuštis sietas su penketu stambių kuojų, karšiu ir saujele plakių. Belieka pridurti, kad šiuo požiūriu Kauno marios yra pats geriausias universitetas, o ateities žūklės yra geriausias būdas visoms šioms kritinėms klaidoms ištaisyti.















