Kiekviena žūklė turi pridėtinės išliekamosios vertės. Tereikia nenumoti į ją ranka ir kiek nuodugniai paanalizuoti. Žmogiška, kad dažniau ir labiau dėmesį kreipiame į sėkmingesnes žvejybas, kurias paprastai esame linkę vertinti kaip tinkamų savo sprendimų rezultatą (na, kitaip ir negalėtų būti). Kas kita, jei po penkių žvejybinės sesijos valandų skiaurėje išsigandę blaškosi pavieniai žuveliokai, vos įžiūrimi bendro laimikio nuotraukoje. Tokiais atvejais viską paprastai pateisina „niekas neveikė“ arba „tiesiog nebuvo žuvies“. Ir visiškai nesvarbu, kad galbūt žūklės metu būta indikacijų, iš kurių buvo galima susidaryti pilnesnį bendros situacijos vaizdą ir paieškoti kitokių galimų sprendimų galutiniam rezultatui pagerinti. Apie tai šiandien kiek plačiau ir pabandysime pakalbėti.
Savaitės vidury, kažkurią darbo dieną Ernestas vėl neatsakingai pasidalijo žiniomis iš Kauno marių. Sukibo ne vienas ir ne du ir, svarbiausia, į trofėjų taikantys. Ką gi, drebančia širdimi nugyvenu iki darbo savaitės pabaigos ir laukiu pozityvių ženklų iš šeimos dievų. Pastarieji šįkart buvo supratingi, todėl pusiau ekspromtu gimsta planas šeštadienio rytą šturmuoti marias. Taikinyje – Darsūniškis. Ne paslaptis, kad rudeniop ten ima būriuotis didesnės ar mažesnės karšėkų kaimenės, o paskui jas ir visa meškerės brolių gildija. Kadangi žvejoti moka visa Lietuva, o kranto linija ne begalinė, iš namų išvykstu kiek po keturių. Nors saulutė pateka tik po septintos, tačiau, tikėdamasis rasti laisvą vietą, prie vandens turiu atsidurti gerokai prieš aušrą. Pasukęs nuo pagrindinio kelio visiems gerai žinomu žvyrkeliu pamatau naktinėjančius žvejus. Nors mašinų matyti visame horizonte, tačiau laisvų vietų taip pat yra. Sustoju ten, kur pernai vėlyvą rudenį pavyko prišnekinti artimesnei pažinčiai keletą įskaitinių karšių. Nors alternatyvų buvo ir daugiau, bet Darsūniškio naudai šįkart nusvėrė mantos nešimo ir pedano rinkimo veiksniai. Ypač atvėsus orams, menkas malonumas lįsti į bridkelnes ir ropštis ant pedano. Kur kas smagiau ir patogiau, kai nuo mašinos iki žūklavietės vos keli žingsniai (o Darsūniškio ruožas šiuo požiūriu itin patogus).
Kažkurio iš garsių britų žvejų kažkada buvo pasakyta „ką įmesi, to nebeišimsi“. Išties, kartais pasiduodami savo žūklėse inercijai, be didesnių skrupulų skraidiname savo pasirinkto taško link ištisus konteinerius gyvųjų masalų (ar jų karpinių), suponuodami, kad anksčiau ar vėliau jie „pastatys“ žuvis į tašką. Šiltomis vasaros dienomis taip dažnai ir nutinka, tačiau šiurkštėjant rudens darganai toks metodas taikytinas kur kas atsargiau ir apgalvočiau. Pats tokiomis kategorijomis pradėjau mąstyti, kai trečią žūklės valandą gyvybės ženklus pradėjęs rodyti žvejybinis taškas ėmė ir numirė. Tiesa, peno kitokioms mintims davė ir pats pirmasis mano šios dienos laimikis, pagautas ant… skanavimo švino. Taip taip, viskas parašyta teisingai. Pirmu metimu pradėjęs skanuoti dugno ruožą priekrantėje įsiremiu į „kliuvinį“. Pamaniau, kad gresia švino paaukojimas dievams, tačiau po kiek stipresnio trūktelėjimo jaučiu, kad švinas, kad ir su kažkokiu papildomu svoriu, išjuda iš mirties taško artėja prie kranto. Pasirodo, kad sugebėjau užkabinti nelaimėlį starkioką, kuris su visa sistema buvo nutraukęs kažkurio kolegos valą ir sulaukęs savo lemties mano žūklavietės priekrantėje. Kaži, kaip čia reikėtų vertinti? Ar tai žuvis pirmu metimu? Bet juk net kabliuko nebuvau užsirišęs? Žodžiu, rytas prasideda su cirkais. Pratyrinėjęs dugną, pasirenku tradicinį pašlaitės ruoželį, kuriame gylis siekia solidžius dešimt metrų. Tokia gelmė nebaisi, mat, Darsūniškio karšiai yra prie jos pripratę.
Pačiai pradžiai – didžiagabaričiai siuntiniai su kasteriu (musės lervų kokonais). Kimšdamas šėryklą visai nesikuklinu, nes vadovaujuosi aiškiu principu – rimti dėdės mėgsta rimtai pavalgyti. Kitaip sakant, mėsos mėsos mėsos, į kurią anksčiau ar vėliau turėtų atsiliepti trofėjiniai karšiai. Kad kasteriui vienam nebūtų nuobodu, į kompaniją jam pasiunčiu skandintų musės lervų, trūklių, karpytų sliekučių. Ant 14 nr. kabliuko kelios musės lervos su trūkliais ir pirmyn. Prasideda didysis laukimas. Tiesa, kad azarto būtų daugiau, šįkart visą akvatoriją patikrinu deeperio akimi. Pastaroji nieko gero nepamato – visur tuščia, tik kur ne kur viduriniame vandens sluoksnyje pasirodo vienas kitas žuvelioko simbolis. Tai reiškia, kad luktelėti reikės kiek ilgiau. Sulaukiu aušros, atvažiuojančių kaimynų ir į palubes sukilusių lūkesčių (negi aš prastesnis už Ernestą?). Pirmieji gyvybės ženklai pasirodo po kokios geros valandos. Staigios ir išreikštos viršūnėlės atakos byloja, kad aname gale susirinkę delniniai karšiokai ir plakiokai. Ta proga dar keletas papildomų šėryklų su gyvųjų masalų siuntiniais ir jau tuoj tuoj turėtų pasirodyti karšiai. Regis, trečiu metimu šias mano aliuzijas į ateitį patvirtina pirmasis ir vienintelis įskaitinis karšiokas (geriausiu atveju 700 g). Bet po 3-4 gana greitų ir išreikštų kibimų paseka ilgesnės ramybės pauzės. Akivaizdu, kad išlaukimas iki kibimo ilgėja. Ką gi, būsime šiek tiek atsargesni ir į šėryklą įdėsime jau tik pavienius kasteriukus. Į tokį supratingumo ir mielaširdiškumo gestą nesulaukiu jokio atsako – išlaukimas vis ilgėja ir ilgėja, o patys kibimai „iš reikalo“. Vangūs patempimai, kurių kaltininkus sugebu pričiupti tik dar labiau išilginęs pavadėlį. Akivaizdu, kad kažkas ne taip. Po kurio laiko nusprendžiu patikrinti taško artimąją aplinką – pirmas metimas ir pirmas išreikštas kibimas, po kurio senos dainos geros dainos pradeda vėl skambėti naujai. Taupumo akciją sustiprinu iki 3-4 kasteriukų ir karpytų musės lervų, bet reikalai nesikeičia… Aš eilinįsyk vėl kažko nebesuprantu…
Na ir pats laikas pagrindiniam viso šito teksto moralui, kurio koncepcinė ašis – į naują lygį pakilę taktinio atsargumo standartai. Sėdėdamas ant savo sosto ir bandydamas perprasti akivaizdžius pasikeitusios žuvų elgsenos simptomus, nejučia suspaudžiu saują jauko su šiek tiek skandintų musės lervų ir įmetu į vandenį pakojui. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad saujelė jauko gali virsti ryškiu blynu ant dugno (nors jauko spalva gerokai prigesinta), o pavienės musės lervos iš tikro visai ne pavienės. Dar kartelį švysteliu deeperį iki savo žvejybinio taško patikrinti, ar kas pasikeitė. O ten nieko naujo – visiška dykra su pavieniais neaiškiais piligrimais. Greitai sukalkuliavęs, kiek per žvejybinį laiką jau nulakinau jauko ir gyvųjų, ir dar kartą žvilgtelėjęs į blyną po kojomis, krupteliu. Proporcijos aiškiai nesubalansuotos. Žinoma, reikalus akimirksniu galėtų pataisyti atėjęs rimtesnis karšių būrys. Tačiau jei jis nepasirodys? Ilgi išlaukimai iki kibimo, aštrios ir greitos atakos šalia taško sugula į aiškią loginę seką. Kyla natūralus klausimas, kaip tada prisiderinti prie esamų sąlygų, kurios, suprantama, iki galo nėra žinomos ir nuspėjamos. Pasitelkime matematinę logiką – jei santykinis masalo ir jaukų perteklius sąlygoja ilgesnį išlaukimą iki kibimo, tai mažas laiko tarpas tarp kibimų turėtų reikšti priešingą tendenciją (t. y. didelę žuvų taške koncentraciją, dėl kurios padidėja žuvų konkurencija, o kibimai greitesni ir išraiškingesni). Rytinio kibimo pusvalandžio nuotaikos pagauti dažnai nesusimąstome, kad pradinis žuvies susidomėjimas masalais dar nėra įgijęs sisteminio pobūdžio – žuvis labiau domisi masalu, o ne aktyviai maitinasi. Kitaip sakant, sulėtėjus žuvų metabolizmui, reikėtų galvoti apie tai, kaip žuvį sudominti, o ne kaip ją privilioti dideliu kiekiu jauko / masalų. Akivaizdu, kad mano platūs užmojai rytinėmis valandomis ilgainiui tapo esmine kliūtimi. Neatmestina, kad jauko išskurdinimas, itin porcijuotas masalų pateikimas ir naudojimas šiandien būtų buvusi geresnė alternatyva. Optimalu, matyt, būtų rasti būdų atkreipti žuvies dėmesį, bet jos neprimaitinti. Esminis akcentas – priversti konkuruoti tarpusavyje pavienes ir aktyviai nesimaitinančias žuvis. Ne veltui kai kurie žvejai rudens sezonu į jauko racioną įtraukia žemę (dėl tos pačios logikos). Įdomu būtų kada surinkti ir detaliau panagrinėti šiuo požiūriu tikslinius žūklės duomenimis – fiksuoti kibimų laiką (kreipiant dėmesį į laiko intervalą tarp kibimų), oro sąlygas valandiniu režimu, masalų ir jaukų naudojimo dinamiką (jų pobūdį, porcijas ir naudojimo laiką). Visai tai, suprantama, tik žaliava tolimesniems apmąstymas, bet kodėl gi ne…
Kaip man, galų gale, šiandien sekėsi, galite pamatyti nuotraukose po straipsniu. Žuvies pagavau, bet nuojauta kužda, kad ir šiandien jos buvo galima pagauti dar daugiau (kad ir netrofėjinės). Kitaip sakant, judam toliau!
Iki kitų pamintijimų!
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!













