Tokia straipsnio antrašte turbūt galėtume prilygti didiesiems Lietuvos portalams – žodžių sąskambis itin aštrus, o ir pati leksika aiškiai balansuojanti ties žargono riba. Kitaip sakant, atrodytų, tai dar viena laki ir pašaipaus požiūrio persmelkta frazė, su kuria kažkokia suinteresuota grupė eilinįsyk bando užkurti audrą stiklinėje (kitaip sakant, eilinis „clickbaitas“). Visgi tikrovė, kaip ir visada, yra tūkstantį kartų paprastesnė. Nors iš šį straipsnį skaitančiųjų rato turbūt tik vienas kitas teprisimins mokyklos suole girdėtas kirčiuotes, tačiau būtent lietuvių kalbos kirčio vietos specifika (tiksliau, laisvas jo pobūdis) šįkart turėtų išsklaidyti visas nereikalingas miglas. Kad neliktų jokių asociacijų su slavišku žargonu, reikėtų kirčiuoti pirmąjį šio žodžio skiemenį (taip šis hidronimas ir kirčiuojamas Lietuvos vandenvardžių žodyne). Tiesa, paties ežero pavadinimo etimologija gana problemiška. Reikalas tas, kad hidronimai įprastai atspindi patį seniausią kalbos sluoksnį (o kalba juk nuolat kinta), todėl paaiškinti prieš tūkstantį ar daugiau metų sukurpto žodžio loginę motyvaciją dažnai būna nebeįmanoma. Šis atvejis – turbūt vienas iš jų. Galima būtų tik spėti, kad Prãvalas turi kažkokių sąsajų su liet. (pra)valyti (kaip pramanas yra tai, kas pramanyta, taip pravalas – kas pravalyta), tačiau, suprantama, tiksliau į šį klausimą galėtų atsakyti šioje srityje besidarbuojantys lingvistai.
Na o kad galvoje skambėtų lietuviška, o ne slaviška šio žodžio konotacija – jau tik mūsų pačių kultūros ir pastangų reikalas. Jei po žūklės (ne tik po varžybų) grįžti tuščiomis, niekaip kitaip kaip praval… (t. y. nesėkme) to nepavadinsi. Reikia pripažinti, kad visiškai naujo vandens telkinio įtraukimas į vieną iš Lietuvos sportinės dugninės meškerės čempionato etapų tapo nemenku, tačiau nauju ir įdomiu iššūkiu. Jokios išankstinės informacijos, jokios prikauptos patirties, jokių gairių, ką ir kaip daryti – visiems pažintį su šiuo ežeru teko pradėti nuo apskrito nulio. Buvo girdėta tik tiek, kad varžybiniame ežere, kaip ir dera komerciniam vandens telkiniui, gausu pačios įvairiausios žuvies, tarp jų ir karpių, su kuriais save gerbiantys karšių banditai, suprantama, daug bendrų reikalų iki šiol neturėjo. Ši žuvų įvairovė natūraliai išplėtė žūklės taktikos pasirinkimo alternatyvas – visą svorio centrą, pavyzdžiui, buvo galima kreipti į karpius arba orientuotis į gana neblogai kimbančius karšiokus (pastaroji koncepcija pasirodė esanti perspektyviausia). Tikėjomės, kad visa tai turėtų paaiškėti po pirmųjų apsilankymų prie šio telkinio.
Pirmosios viešnagės prie šio vandens su meškerėmis rankose labiau privertė išpūsti akis nei tvarkingai susidėlioti mintis galvose. Reikia prisipažinti – turbūt lengvai išprotėjome su savo klasikinėmis fyderinėmis meškerėmis pasikinkę po 3-4 kilogramus ir daugiau sveriančius karpius. Sumedžiok bent du ar tris tokius paršelius per varžybas ir tikrai neliksi rezultatų lentelės apačioje. Jei pastarieji valandai ar dviem užsispirtų, per tą laiką būtų galima pameilikauti vietiniams karšiokams, tarp kurių pasitaiko ir tikrai vertų dėmesio. Regis, bendrieji kontūrai pradėjo ryškėti vis labiau. O kad gyvenimas būtų dar lengvesnis ir mielesnis, vienas po kito pradėjo kristi asmeniniai rekordai – Ričardo, Giedriaus, Mažvydo, Lauryno… Viskas veikia – belieka tik įgusti įprašyti karpius į graibšto galvą ir šviesi ateitis garantuota.
Tokia linkme ir buvo pakrypta priimant pagrindinius varžybinės taktikos sprendimus. Jaukas karpinės koncepcijos, svarbus akcentas augalinės kilmės masalams ir jauko priedams bei truputis aromatikos. Karpiai smaližiai ir apetitu nesiskundžiantys, todėl atsargų treniruočių ir varžybų metu geriau turėti ne po saują ir ne po dvi. Tiesa, smulkesnioji žuvis nepasirodė išranki – tiko tie patys karpinės tematikos jaukai ir masalai, tik gal ant kabliuko juos reikėjo kiek subtiliau pateikti. Didžiausias galvos skausmas buvo nevienodas karpių pasiskirstymas varžybinėse zonose bei gana padrikos jų suaktyvėjimo valandos. Niekas, žinoma, nelaukė ir nesitikėjo, kad būtų galima karpius „pasistatyti“ taškan tarsi karšiokų būrį, tačiau visai tuščias pusdienis kartais vertė akimirkai suabejoti pasirinktos taktikos universalumu. Dar vienas Achilo kulnas – karpinių kibimų realizacija. Jei kablį pasičiupdavo raumeningas dėdė, tai nieko iš esmės nepadarysi – jei spėjai nuimti „klipsą“, tai dar kuri laiką pasiklausysi ritės būgnelio tokatos ir fugos d-moll, o jei ne – ramiai ir neskubėdamas išsitrauki nuplėštą sistemą. Suvaldyti dar buvo įmanoma iki 5-6 kilogramų sveriančius karpius – nors dvikovos su jau trukdavo ne minutę ir ne dvi, tačiau drebančios nuo adrenalino rankos iškart atpirkdavo visus traukimo vargus ir nervus. Ar šios afekto būsenos tapo pagrindine klaidingų taktinių mūsų sprendimų priežastimi, dorai pasakyti negalime. Kaip visada, tos pačios mintys prieš varžybas ir po varžybų skamba skirtingai. Jei būtume stipriau „iššovę“, vertinimas būtų visai kitoks, o dabar ir vėl tenka paklampoti po visokiausių abejonių brūzgynus.
Jei bendrais štrichais reikėtų įvertinti abi varžybų dienas, tai mūsų klubui pirmoji diena buvo kur kas sėkmingesnė nei antroji. Karpinių kibimų sulaukėme visi, tik realizuoti juos pavyko vieninteliam Laurynui. Kai tikslinė varžybų žuvis iki skiaurės niekaip nenukeliauja, natūralu, prasideda nervinė pasiutpolkė. Įsivaizduokit, kokiomis spalvomis reikia piešti pasaulį, kai visi trys karpiniai kibimai (vienas iš jų likus penkioms minutėms iki varžybų pabaigos) nueina šuniui ant uodegos. Jei visi trys kaltininkai būtų pristatyti į areštinę teikti parodymų, diena būtų visai kitokia, o dabar… Veikiausiai tai vienam iš mūsų kainavo pirmą vietą zonoje. Gyvenk ir džiaukis – ne kitaip. Panašiais viražais gyventa ir kitų mūsų komandos narių. Laimei, iš situacijos daugiau mažiau pavyko išnešti sveiką kailį ir bent jau kai kuriems atsidurti savo zonos viduryje. Buvo matyti, kad dauguma kitų komandų ties karpiniais reikalais neužsiciklino – jei užkimba, gerai, o jei ne – yra, kas veikti ir be jų. Po pirmosios dienos grįžome su pilnu kibiru naujų nežinomųjų. Ką daryti? Likti prie karpinės taktikos ar bandyti su visais koncentruotis į karši(uk)us. Kardinaliai keisti jaukų bazę ir stačia galva nerti į neišbandytus vandenis? O jei rytoj su karpiais pavyks rasti bendrą kalbą? Mėtymasis, žinia, niekada prie gero nepriveda.
Žodžiu, antroji diena buvo dar komplikuotesnė nei pirmoji – pasikeitė ne tik oras (pirmą dieną buvo apniukę ir pūtė stiprus šoninis vėjas, o antrąją – visiškas štilis ir kepino saulė), bet ir karpių aktyvumas. Jei vakar visi sulaukėme karpinių kibimų, tai šiandien tik vienas Ernestas. Sudegintą laiką belaukiant karpių reikėjo kažkuo kompensuoti, o tai padaryti tikrai nebuvo paprasta. Buvo akivaizdu, kad be pavienių „prašokančių“ bigų pagrindinį laimikį sudaro karšiokai – į priekį veržiasi tie, kuriems pavyko selektyviai gaudyti didesnius karšius. Jei to nepavyko padaryti, liko tenkintis tik besikabaliojančia smulkme. Tenka konstatuoti, kad varžybinėmis dienomis viskas apsiverčia aukštyn kojomis – vaizdas, kuris susidarė treniruočių metu, netrunka išblukti nuskambėjus varžybų pradžios signalui. Kaip ten bebūtų, mūsų pačių žengtas nedidelis žingsnelis į priekį. Kol kas į Everesto viršūnes nepretenduojame, tačiau pasidžiaugti šiuo bei tuo tikrai yra.
Pabaigai norime pasidžiaugti ir pasveikinti šio etapo nugalėtojus. Komandinėje įskaitoje jais tapo Žvejo Tribūnos 1-oji komanda (1-oji vieta), Žūklės Menas (2-oji vieta), Tau Kimba (3-ioji vieta). Asmeninėje įskaitoje tarp geriausių šįkart buvo Audrius Sartauskas (1-oji vieta, Žūklės Menas), Justas Mentovas (2-oji vieta Dainava) ir Kazimieras Šešelgis (3-oji vieta, Žvejo Tribūna). Nuoširdžiausi sveikinimai dar kartą visiems ir kiti kito susibėgimo prie vandens!
