Ryškėjant savaitgalio planų kontūrams, tapo aišku, kad ir vėl sostinę iškeisim į Šakių kraštą. Kaip aš mėgstu pajuokauti – viešint taip netoli Nemuno, nuodėmė jo neaplankyti. Dviejų savaičių be žvejybos pertrauka buvo dar vienas papildomas akstinas šiems planams virsti realybe. Tad, mieli ponai ir ponios, ir ši viešnagė pas zanavykus neapsieis be žvejybinių reikalų.
Likus dienai iki didžiųjų planų užsuku į „Žūklės fanų“ parduotuvę VDE jaukų, gyvųjų masalų ir pamažu pasileidžiu mintimis į rytojaus žūklę. O tą rytojų pasitinku kiek prieš keturias versdamasis iš lovos. Jaukai paruošti iš vakaro, todėl geros 10 minučių ir aš jau kelyje. Rudenėjant švisti neskuba, ryte tamsoka, tad svarbu nepamiršti kuo pasišviesti kelią. Atvykęs prie vandens matau, kad manoji damba užimta, tad tenka pavažiuoti kiek tolėliau ir paieškoti kitos žūklavietės. Kad ryte nuotykių nepritrūktų, braudamasis per krūmynus nesėkmingai bandau įjungti galvos prožektorių (išsikrovė baterijos). Ką gi, čiumpu į rankas telefoną ir juo pasišviesdamas aptinku porą simpatiškesnių vietų. Galiausiai po trumpo padūmojimo išsirenku geriausią iš blogiausių.
Naujoji vieta gana arti automobilio, todėl mantą tempti visai patogu, tik viena problema – krūmai ir žolės, pro kuriuos tenka brautis kaip per džiungles. Kiek prašvitus sulaukiu dar vienos staigmenos – vandenyje manęs laukiančio 3–4 metrų žolių ruožo. Jei jau taip atvirai, sąlygos šiaip sau, o vyšnaitė ant torto – spiečius uodų, atkakliai zyziančių ir menkiausiai progai pasitaikius „segančių“ į rūbais nepridengtas kūno vietas.
Nepilna valandėlė ir visa įranga paruošta. Įvertinęs sąlygas, savo mylimam Garbolino Essiantel Feeder dedu prailginimą ir šveičiu šviną apie 70 metrų. Prabraukęs dugną švineliu, randu ruožą prieš kriauklyną ir ten klipsuojuosi – atstumas kovinis, 62 metrai.
Startui – 8 didelės šėryklos, prikimštos musės lervų košės ir karpytų kukurūzų. Kadangi mano pasirinktas žūklės taškas yra ties pagrindine srove, startuoju su 70 g uždaro tipo šėrykla ir 0,13 mm storio bei 1,5 m ilgio pavadėliu. Pirmos dvi žūklės valandos nieko gero nežadėjo – vien smulkios kuojelės, vienas įskaitinis karšiukas ir puskaršis.
Manęs tokiais žuveliokais nenuraminsi, tad pradedu kuistis po savo žvejybinę laboratoriją ir ieškoti naujų sprendimų. Trys šėryklos su naujais „sprendiniais“ ir sulaukiu reakcijos. Jūsų ir mano dėmesiui – pirmas rimtas karšinis kibimas, po kurio apie kilogramą sveriantis karšiokas po minutėlės atsiduria graibšte. Pora tuščių metimų ir vėl rimtas kibimas, tačiau šįkart su aukomis dievams – išsitraukiu pavadėlį be kabliuko. Skubu surišti naują pavadėlį ir mesti kaltininkui pavymui. Metimas! Kibimas! Ir vėl nupjautas pavadėlis! Toliau kultūriniais sumetimais skambėjusių mano žodžių neverbalizuosiu…
Žvelgiu į „Atoros“ pavadėlinę ir tiesiu ranką net 0,15 mm, 1,8 m pavadėlio link. Juokams skirtas laikas baigėsi. Nenorite gražiuoju, ką gi, imsimės reikalo rimčiau. Kabinu kuokštą uodo trūklio lervų ir po kelių minučių kaltininkas karšiokas jau krante. Pastarąjį iškart bandė gelbėti kitas karšis – ir taip be atvangos kitas 3 valandas. Gražius, piktus karšių kibimus vieną po kito dar ir dabar regiu akyse. Kiek aprimus kibimui, trūklius pakeičiu į sliekus – ir vėl kibimas!
Žūklei artėjant prie pabaigos, sulaukiu pikčiausio dienos kibimo, kuris labiau primintų šapalą, o ne karšį. Po kelių minučių pasirodo ir piktas „bonusinis“ karšiokas, iš akies sveriantis apie 2,5 kg. Galiausiai per 6 valandų žūklę finišuoju su 24 karšiais.
Ką čia bepridursi – labai smagi žvejyba, puikus jausmas pasistatyti karšį į tašką ir tikslingai jį gaudyti. Pasistorinus pavadėlį, realizacija buvo praktiškai 100 % – gal tik vienas ar du karšiai spėjo atitrūkti prieš pakirtimą. Ant kablio daugiausia karšių dėmesio sulaukė trūkliai arba maži sliekučiai. Po tokios žvejybos dabar bus galima ramiai pabūti kokią savaitę, na gerai – gal kokias tris dienas, na gerai – gal dieną… Juk, tiesą pasakius, tie Šakiai ne taip ir toli nuo Vilniaus…
Iki kitų kartų!
