Vasara bėga. Atrodo, jau tuoj paskutinis vasaros mėnuo, o orai vis dar mūsų nelepina – nuolatiniai temperatūros šuoliai ir gausus lietus. Vis dėlto, kaip sakoma, žvejams nėra blogo oro, tik bloga apranga. Geros aprangos nuo lietaus neturiu, tik skėtį, kuris labai pagelbėja per žvejybas.
Taip jau atsitiko, kad šiemet vasarą turiu daugiau laisvo laiko, todėl Birštone pastaruoju metu esu gana dažnas svečias. Būta naktinėse tandemo varžybose, kuriose mudu su pusbroliu savo zonoje likome 2-ti, o bendroje įskaitoje – 7-ti. Iš viso kurortą aplankiau keturis kartus, tačiau, deja, nei viena iš tų žvejybų nebuvo džiuginanti – kaskart pagauta po 2–3 karšius. Suprantama, toks rezultatas manęs negalėjo tenkinti.
Tad nusprendžiu vėl išbandyti savo laimę Birštone. Iš kolegų gavau informacijos, kad lyg ir pagaliau suaktyvėjo tenykščiai karšiai. Kaip sakoma, penktas kartas nemeluoja (o gal ir ne taip sakoma), todėl su draugu Mantu eilinįkart pasukame visiems gerai žinomos krantinės link.
Anksčiau aš buvau gana retas svečias ten, bet šiemet ant krantinės pabuvota jau porą kartų. Maždaug žinojau, kur reikėtų sėsti, kokiu atstumu gaudyti ir kokio dugno ieškoti. Upėje skenuoti dugną svareliu man nėra pats paprasčiausias dalykas, dažnai būna pakankamai sudėtinga rasti kažkokį perspektyvesnį ruožą, todėl šį reikalą supaprastinu – ant matavimo kuoliukų atsimatuoju norimą atstumą, kuriuo galvoju gaudyti, ir ieškau šėryklos, kurios neneštų srovė. Leidžiu srovei įtempti valą ir lengvai pakeliu meškerę, tikrindamas, ar šėrykla lengvai praeina, ar šiek tiek kliūna. Jeigu kliūna, žinau, kad ten yra kažkoks kliuvinys ir nuo jo atsitraukiu per pusmetrį ar metrą. Tokiu atveju įsitikinu, kad gaudau prie kliuvinio. Tai svarbu, kadangi tuose kraštuose priimta manyti, kad žuvis laikosi prie kliuvinių.
Po dugno patikros laikas startiniam jaukinimui. Startui negailiu trūklių ir kasterio. Pradžiai 8–10 didelių šėryklų. Tikriausiai jau niekam ne paslaptis, kad šiemet neveikia standartinis šviesus citrusinis jaukas, todėl užsimaišau tamsų, galima sakyt, vos ne žieminį jauką ir pagardinu jį melasa. Pridedu dar mėgstamos Sensas „aromos“ ryškesniam jauko kvapui išgauti.
Po starto praeina geros 40 minučių. Per tą laiką sulaukiu tik keleto plakių kibimų ir begalės ešerių, kurių pasitaikė tikrai solidaus dydžio. Per dieną pagavau 30+ ešerių, kurių dydžio vidurkis buvo ~200g. Žuvytė kimba – smagu, bet na juk ne ešerių atvažiavau gaudyt, o karšių, todėl nusprendžiu išimti iš raciono trūklius, kad dryžuočiai šiek tiek atsitraktų. Taktika pasiteisino puikiai. Įmetęs kelias šėryklas be trūklių, pastebėjau, kad ešeriai nebesidomi mano kabliuku. Po šios pertraukėlės vėl prikemšu pilną šėryklą trūklių ir staiga sulaukiu gražaus karšinio kibimo. Pakirtęs jaučiu, kad bus tikrai įskaitinis karšis. Bet laimė truko neilgai, nes traukiamas karšis tiesiog ėmė ir atsikabino. Ką gi, svarbiausia, kad karšis pasirodė, tiesiog gaudom toliau. Kitas metimas ir karšis vėl ant kabliuko, tik dabar jis atsikabino jau visai prie kranto. Metu kabliuką šalin ir keičiu jį storesniu ir sunkesniu. Tikiuosi, pastarasis bus patikimesnis.
Šis pakeitimas netruko pasiteisinti – 3 metimai ir 3 karšiai siete. Pagaliau, pagalvojau, pagerinau kibimų realizaciją. Karšis kimba vienas po kito. Bet, deja, po trečio karšio vėl užplaukė ešerių būrys – vos užmeti ir viršūnė joja vos ne kaip kimbant karšiui.
Praėjo geras pusvalandukas ir vėl sulaukiau karšinių kibimų. Susiformavo, galima sakyti, užburtas ratas – sulauki keleto karšinių kibimų ir tada vėl ešeriai. Tik problema viena – labai prasta realizacija. Ištraukiu du karšius, tada tiek pat pakeliui atitrūksta. Taip ir nesupratau, kur buvo pagrindinė bėda, nes kablius keičiau vos ne po kiekvienos žuvies, ieškodamas, kuris tikrai gerai kirstų ir laikytų žuvį. Vis dėlto auksinio kabliuko tądien taip ir nepavyko rasti.
Kibimų skaičiumi ši žūklė buvo tikrai kosminė. Jeigu būčiau ištraukęs visus 17 karšių ir dar 2 būčiau pakirtęs, tai būtų buvusi geriausia mano žūklė dugnine meškere gyvenime. Tačiau šį sezoną man galioja taisyklė „kas būtų – jeigu būtų“. Stengiuosi per daug apie tai negalvoti ir tiesiog patobulinti traukimo techniką. Šalia gaudęs draugas patarė daugiau dirbti su meškere, o ne jos viršūne. Kitas galimas problemos sprendimas – fyderinės gumos pailginimas. Kuo ji ilgesnė, tuo daugiau amortizuojami traukiamos žuvies smūgiai. Patarimai išnaudoti labiau fyderinę gumą ir meškerės blanką pasiteisino – paskutinius du karšius pavyko sėkmingai ištraukti. Galų gale prasta realizacija galėjo būti miego trūkumo pasekmė, nes tądien gaudžiau beveik nemiegojęs – iš namų išvažiavome šiek tiek prieš trečią paryčiais. Paprastai, kuo anksčiau reikia man keltis į žvejybą, tuo sunkiau užmigti.
Pabaigai noriu pasidžiaugti, kad pagaliau pavyko „pramušti“ Nemuno kurortą ir iš tikrųjų smagiai pažvejoti. Sugauti 9 karšiai, kurių dydis buvo nuo kilogramo ir daugiau. Be to, žvejyba galėjo būti dar įspūdingesnė, jei būčiau įsprendęs minėtą realizacijos problemą. Apie jauką jau pasakojau, o ant kablio geriausiai veikė 5 trūkliai (kartais ir daugiau). Naudoto pavadėlio ilgis 1,3-1,5 m, storis – 0,1-0,12 mm. Visa ši patirtis tikrai man labai pravers artėjančioje Bream Bandits 1×1 dvikovoje, kurioje teks susikauti su savo geru draugu Edgaru ir išsiaiškinti, kuris iš mudviejų keliauja į finalinį etapą.
