Regis, dar visai neseniai viešai guodėmės ir rašėme apie visokius Birštono sunkmečius. Ir iš tiesų, be pavienių išimčių, šiemet sunku buvo atpažinti tenykštį Nemuną. Visas šias mintis dar labiau sustiprino (jei ne patvirtino) ir prabėgusios keletas sportinės žūklės varžybų, nes visus bulvinius maišus žuviai nešti ir sverti varžybų dalyviams teko palikti namie. Galima tik spėlioti, kad vėluojantis Birštono kalendorius yra kiek susijaukusių šio pavasario ir vasaros orų pasekmė. Su dangumi besimaišanti žemė, nepakeliamą kaitrą keičianti vėsuma, stiprios liūtys ir šokinėjantis vandens lygis negali neatsiliepti ir karšių maitinimosi režimui. Žodžiu, kaip ir pridera kurortiniam miestui, pastaruoju metu atvažiavus į Birštoną tiesiogine to žodžio prasme buvo galima daugiau ilsėtis, o ne tampyti kas minutę baisiniu tempu kimbančius baisinius karšius.
Jei dar kas nors nežinojote, skubu priminti, kad mūsų klubas turi atskirą žvalgybos skyrių, kuriam vadovauja aukštuomenės atstovas (1,9m+ ūgio) Ernestas arba tiesiog didysis E. Tokio ūgio žmogus, suprantama, žvilgsniu aprėpia kur kas didesnį ir platesnį horizontą, todėl gali greičiau ir efektyviau užfiksuoti besikeičiančias realijas. Vos grįžęs iš Juodkrantės jaučiau, kad dar ne visi žvejybiniai kirminai nuraminti, todėl nusprendžiau brūkštelėti klubo žvalgybos skyriui ir paprašyti rekomendacijų. „Birštonas, broli Mykolai, Birštonas“ – greitesnis už šviesą atskriejo atsakymas, į kurį, prisipažinsiu, iš inercijos pažiūrėjau primerkta akimi. Visgi fizikos dėsnis byloja, kad veiksmas yra lygus atoveiksmiui. Kuo tvirčiau ir aiškiau skamba nuomonė, tuo ji daugiau sukelia abejonių. Jei tai nebūtų didysis E ir mūsų pačių žvalgybos skyrius, veikiausiai numotum ranka ir pavadintum tai eiline propaganda. Jei kone pusę vasaros Birštonas tylėjo, kokia burtų lazdelė galėjo dabar padaryti aštuntąjį pasaulio stebuklą. Maža to, juk visi matėme ir girdėjome apie Simono ir Mažvydo apskalambytus karšių rojus Kauno mariose. Taip ir gyveni žmogus nuolatinėse abejonėse, nežinodamas, kuo ir kada tikėti…
Žodžiu, prie Nemuno buvau prieš šešias ryto. Orelis pusiau apniukęs, labai lengvai ir trumpai padulka lietumi, o vėjas tik lengvai pakedena vandens paviršių. Laimei, jokių bridkelnių (ir šutimo jose), jokių pedanų, jokio mantos tįsimo šimtus metrų. Visgi tai žūklė miesto zonoje, todėl, jei po žvejybinės sesijos vėl reikėtų matuoti „baronkos“ skylės dydį, bent jau nesopės širdį, kad tempiau visą savo žvejybinį inventorių be jokios aiškesnės prasmės. Kitaip sakant, jei ir liksiu tuščias, sunkias mintis nereikės tampyti kartu su sunkiais daiktais. Pasiruošęs „birštoniškai“, todėl viską darau kone automatu. Pradžiai geros penkios sunkiasvorės šėryklos su tradicine gyvųjų masalų siunta, tada kelios muslervės ir penki trūkliai ant kablio ir startuojam. Pirmu metimu žuvies nei tikiesi, nei nori, todėl paprastai tokiais atvejais užmetęs dar krapštaisi prie nebaigtų pasiruošimo darbų. Šiuokart būta kitaip. Vos tik spėjau užmesti, iškart stiprus vožtelėjimas per meškerės viršūnėlę. Pirmas mintis, kad tai galėtų būti visai nejuokingas šapalas, nes kalimas buvo išties galingas. Pakertu – nieko panašaus. Anam gale – delno dydį praaugęs plakis. Didysis E išlydėdamas minėjo, kad metas Birštonu patikėti vien dėl to, kad čia atgijo smulkmė. Reikia pripažinti, kad Ernestas yra visiškai teisus. Visi ligšioliniai apsilankymai šiose vietose buvo mažosios žuvies ignoruojami – arba pavienis karšiokas, arba iš esmės tuščia. Dabar gi į pirmuosius metimus iškart atsako sprindiniai žuveliokai – plakis, kuoja, šapaliokas, aukšlė, ešeriokai ir ešeriai. Regis, kito mūsų klubo sunkiasvorio – didžiojo G (Giedriaus) – panašiai apie Kauno marias kalbėta. Jei mariose nesikabalioja smulkmė, nieko gero nelauk. Gal tik trečias ar ketvirtas užmetimas buvo niekam neįdomus, o visi kiti… Svarbiausia, kad smulkmę labai greitai pakeitė kiti dėdės. O tada prasidėjo…
Jau nesyk esu rašęs apie atsirandančią nuojautą, kad, vos užmetus, tuoj vėl seks kibimas. Įmeti ir aiškiai jauti, kad tuoj vėl bus „BAM BAM“. Srovėj tempti 2kg+ plačiašonį – „kaifų kaifas“. Pradžiai dar kelis karšius buvau įmetęs į skiaurę požvejybinei nuotraukai padaryti, bet po to greit supratau, kad to daryti nereikia. Paėmiau į rankas skaičiuotuvą (bene pirmąkart šiais metais jam buvo rimtesnio darbo). Pirmos dvi valandos – regis, devyni karšiai ir dar keli neištraukti / nepakirsti. Tuomet veiksmas šiek tiek sulėtėjo, bet iki galo jis nebuvo sustojęs visos žvejybinės sesijos metu. Jei kruopščiai suskaičiavau, geresnės realizacijos atveju būčiau žūklę baigęs su dvidešimt šešiomis galvomis. Patingėta laiku pakeisti kabliuką, keli atsipurtymai virš taško ir t. t. Nereikia jums pasakoti, kaip būna. Bet kuriuo atveju finišuoju dvyliktą valandą su plačia iki debesų šypsena su devyniolikta galva skaičiuotuvo skalėje. Tai kol kas rezultatyviausia šių metų mano karšių žūklė. Gal dar ir buvo galima pasėdėti pusvalandį kitą ilgiau, tačiau visą baisulinį entuziazmą temdė intensyvi pramoginė savaitgalio laivyba. Malonumas ir džiaugsmas menkas, kai tavo žvejybinį tašką per pusvalandį išmala keturi laivai ir valtys. Labai keistas jausmas, kai tiesiai virš įjaukinto taško praplaukia tau mojuojančių poilsiautojų grupė. Prisipažinsiu, šyptelėjau per dantį, tačiau atgal nemojavau (juk, galų gale, kažkokie principai turi būti).
Svarbiausia, kaip toje pasakoje sakoma – „ir aš ten buvau, karšių pagavau ir laimingas namo parvažiavau“. Tikiuosi, kad dabar kokią savaitėlę pavyks rimčiau susikaupti darbams, nors aš kažkodėl būčiau linkęs tuo abejoti…
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
