Pabėgimas prie vandens keturioms valandoms

Būna savaičių, būna kaip tyčia, kai negali atsiginti akmeniu galvą ir nugarą slegiančių darbų. O jei dar pasireiškia ūmaus žūklės nepakankamumo simptomai… Ką daryti? Kaip pasakytų didžiausias iš banditų Giedrius, leki prie vandens ir susileidi dozę, nes kitaip tiesiog nieko nebus… Tai labai panašiai ir buvo…

Šeštadienio diena pradėjo spirgėti nuo pat ryto. Nors už lango įkyriai pliaupė lietus ir atrodė, kad šiandien puiki diena lenkti nugarą prie kompiuterio, tačiau kelios neatsargios replikos apie žvejybą su  Simonu internetinėj erdvėje ir senos dainos geros dainos suskambo vėl naujai. Simonas dar bandė gelbėti situaciją sakydamas, kad sekmadieniui lyg ir žadamas geresnis oras, tad gal idėją fix perkelti rytojui?  Vis dėlto jei iš patalo į žvejybą pakyli itin anksti ryte, apie kokį nors produktyvesnį darbą grįžus nebegali būti nė kalbos (tad sekmadienio planas netinka). O jei dar po kojomis ima degti žemė, lekiam nebesigręžiodami atgal ir viskas. Be to, pagavome save mintydami, kad labai ir labai seniai buvom išlėkę į popietinę, o ne rytinę žūklę. Tad visi koziriai mesti, paskutinės meteorologinių prognozių patikros ir tinkamės prie Gariūnų apie pirmą popiet.

Pilni kibirai entuziazmo, greitomis sumesta (veikiau sugrūsta) žvejybinė manta ir už nugaros Vilniuj paliekamas lietus. Tik klausimas, kur važiuojam?  Suprantama, kad į marias, bet į kurį ruožą? Simono mintis paieškoti karosų, tad gal lekiam į kokį Darsūniškio sėklių? Nulekiam ir apsisukam, nes apie karosus galvojam ne tik mes. Pastatytos palapinės ir rūkstantys dūmai byloja apie tai, kad čia žvejų įsikurta visam savaitgaliui. Greitai persiorientuojame ir skuodžiam iki mano Rumšiškių, bet ir ten užimta. Laikas tiksi, o mes blaškomės. Tylus ir klausiamas mano žvilgsnis į Simoną, o Simono – į mane. Sudegėm? Nė velnio! Braunamės pro priekrantės sąžalynus ir ieškom kokios nors proskynėlės (buvom įsimetę pedanus ir bridkelnes, jeigu ką). Nors viskas sužėlę, tačiau randam kelis plyšelius, kur kažkada kažkieno žvejota. Už nugaros baisinis skardis ir dar baisesnė mintis, kaip iki čia ir paskui atgal reikės susitįsti visą mantą. Šias baimes kiek sušvelnina būsimo atradimo džiaugsmas, kadangi čia mums nežinoma ir nesyk nebandyta vieta.

Tad gražiai ir sunkiai tempiam visą savo turtą nuo automobilio iki naujosios vietos. Simonas nepabūgsta skardžio ir paspartina logistinius darbus tiesiog čiuoždamas skardžio smėliu žemyn (viską pamatysit nuotraukose ir video reportaže). Devintas prakaitas pralietas, nors šiandien dirbti neplanuota. Žinoma, šis darbas ir nuovargis kitoks, jis apie save primena kiek vėliau, o dabar tik pirmyn!

Kadangi Simono buvo mintyta apie karosus, jo jauko receptūra šiandien sukasi aplink marcipaninę tematiką. Aš savo ruožtu lieku prie klasikos ir maišau laiko išbandytus šviesius ir sočius jaukus. Gyvųjų masalų bazė – tradicinė ir niekam nebeįdomi, tad pagrindiniai žūklės akcentai tikrai ne čia. Susirenčiam savo pastolius, pasistatom sostus, susinešam visus rakandus ir pradedam dugno reljefo analizę. Priekrantės liniją okupavęs lelijų ruožas išduoda, kad pirmoji parandė neturėtų būti labai toli. Neįspūdingas gylis (bet ir ne visiškas sėklius) leidžia tikėtis ne tik karšėkų, bet gal ir vieno kito karoso. Be to, apsunkusias mintis prašviesina tai vienur, tai kitur paviršiuje pasirodanti žuvis. Galiausiai aš priskaičiuoju ~47 metrus, susiradęs ruoželį prieš „tarką“ ir parandėlę, o Simonas ta pačia logika mąstydamas stoja kiek arčiau.

Galiausiai po visų vargų, lakstymo ir kančių startuojam. Fiksuoju laiką, kai po startinio jaukinimo švysteliu kabliuką su masalu. Laikrodis rodo jau kiek po ketvirtos, tad produktyvesnei žūklei turim geras keturias valandas. Greitas ekspromtas virsta greita žūkle. Nieko nepadarysi, svarbiausia, kad didelės viltys netaptų tuščiomis skiaurėmis (juk iš esmės žvejojame mums nežinomoje vietoje).

Jei kalbėtume apie šios žūklės pridėtinę (teorinę ir praktinę) vertę, nieko naujo pasakyti nepavyks. Scenarijus – klasikinis. Pirmoji valanda buvo lydima mažmenos – pūgžliukų ir delninių karšiukų, o po to taškai „užsikūrė“. Nors Gineso rekordui įregistruoti paraiškų nepateikėme, tačiau adrenalinu kartas nuo karto mums pavaišindavo įskaitiniai karšiokai. Veiksmo, kitaip sakant, sočiai. Buvo aiškiai justi, kad žuvis koncentruojasi aplink jaukinamus taškus. Dominuoja puskaršiai, tačiau „prašoka“ vienas kitas gražesnis, tad pagrindinė dilema – kaip selektyviai gaudyti didesniuosius taškan stojusios žuvies egzempliorius. Masalų ant kabliuko didinimas, intensyvesnis gyvųjų jauko komponentų padavimas į jokias aiškesnes tendencijas neišvirto. Nuo savęs galiu pastebėti tik tai, kad vienas įskaitinis karšiokas užkibo tuomet, kai atviresnio tipo šėryklą pakeičiau uždaresne. Tiesa, kad neužsiciklintume ties karšiais, apie save priminė nedidelis karpiokas, bet tik tiek. Visą kitą žvejybos laiką gyvenome tuo pačiu ritmu.

Keturios žūklės valandos praskriejo akimirksniu. Skiaurėse vadinamosios normos, sugauta po 3–4 įskaitinius ir po kelis „traukinius“ palikta ties parandėmis. Kaip tokiai greitai žūklei – rezultatas visai šaunus. Be to, pasikartosime, gaudyta visiškai naujoje vietoje. Keletas greitų nuotraukų atminčiai, žuvies paleidimas į gimtąją stichiją ir nejauki mintis, kad dabar visą turtą reikės tįsti skardžiais atgal. Į detales nesileisime, tik lakoniškai pasakysime, kad lengva tikrai nebuvo. Kančių kelyje atgalios dar buvome pakalbinti, regis, vietinio jaunimo. Jų teigimu, šie metai gali būti sunkūs karšių medžiotojams, nes patys didžiausi egzemplioriai, kiek leidžia spėti spiningautojų iš valčių echolotų rodmenys, ganosi toli nuo kranto linijos, todėl ant meškerių kabliukų papuola tik nedideli karšiokai. Viena vertus, negalima nesutikti, nes pastarųjų žūklių laimikiai remia šį spėjimą, kita – mūsų žvejotoje akvatorijoje buvo matyti vandens paviršiuje pasirodantys stambesni karšiai. Tad, kaip pasakyta F. Bakono, tiesa yra laiko, o ne autoriteto duktė. Kitaip sakant, pagyvensim – pamatysim.

Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!

P.S. Turbūt nėra didesnės palaimos, kai, užtįsęs visą mantą kalnu aukštyn, galiausiai sudrimbi visu svoriu ant automobilio sėdynės. Keista net save pagauti galvojant, kad ir tai gali būti vienas iš mėgėjiškos žūklės privalumų (mums paties to dorai nesuprantant ir neįvertinant)