Baigėsi Dakaras, prasideda naujas Dakaras – tokia Mažvydo minčių parafraze būtų galima apibūdinti dvis dienas trukusią žvejybinę mūsų odisėją. Ir išties, gyvenimas ir žūklė (šiuo atveju tai nebeatskiriami dalykai) intensyviu maratonu ima ir išklibina kažkur giliai pasąmonėje knapsojusias mintis. Reikalas tas, kad elementariai pritrūksta laiko požūklinei savianalizei ir savitaigai – viskas pasikeičia taip staigiai ir taip greitai, kad visos įžvalgos akimirksniu virsta vakarykštėmis naujienomis. Nežinia, kaip geriau – analizuoti pavienes žūkles ar atidžiau panagrinėti ištisą jų seką. Objektyvios priežastys lėmė taip, kad šįkart buvo galimas tik antrasis variantas. Tiesą pasakius, dėl to mūsų trejetas – Mažvydas, Ernestas ir aš – nesame linkę skųstis. Juk kvaila būtų vapėti po nosimi, kai dievai išleidžia tave bastytis marių pakrantėmis ištisas dvi dienas paeiliui. Tad nesiblaškykim ir iškart prie reikalo…
06:00 ryto. Darsūniškis. Trys įtartinų veidų tipeliai (veikiausiai kažkokie banditėliai) susitinka iš anksto sutartoje vietoje. Važiuojame ten, kur veda Ernesto žvejybinė patirtis ir nuojauta, o mudu su Mažvydu, kaip paklusnūs vaikai, nuolankiai sekame iš paskos. Emocija, kuri netrunka pačiupti už nosies tokiomis akimirkomis, turbūt pažįstama visiems. Kažkodėl atrodo, kad būtent šioje naujojoje ir dar nesyk nelankytoje vietoje karšiai tiesiog badauja ir laukia nesulaukia mūsų tiesiamos pagalbos rankos – jaukų ir masalų kalno (tiesa, kai kurie iš jų su kabliuku, bet juk tai iš esmės nelabai svarbu). Visomis šiomis nuotaikomis sulendame į kranto proskynas ir skubame šiai akimirkai pataupytais juokeliais užpildyti likusias pasiruošimo žvejybai minutes. Pirmosiomis pavasario dienomis Ernestas panašiame ruože be menkiausio gėdos jausmo trikdė ramų karšių miegą. Pasitaikydavo tokių egzempliorių, kad aiktelėti priversdavo net visko mačiusius žvejus. Kalnas muslervių tyrės, taškas ties pirmąja parande ir geras pusvalandis laukimo – tai turėtų būti išbandytas ir paprastas raktas į šiandienos sėkmę. Turėtų… Kad Ernestas nemeluoja, netrunkame greit įsitikinti. Išraiškingas trintuvės garsas aiškiai išduoda, kad šių vietų šeimininkas suka pramintais keliais. Bet negi mes būsime svetimų minčių aidas ir nesugalvosime ką nors įmantresnio? Be to, kažkas iš protingųjų yra pasakęs, kad aklai kopijuodamas savo konkurento taktiką, vargu ar įgysi prieš jį pranašumą (juk kopija niekada neprilygs originalui). Žodžiu, aš dar šimtu procentų neįsitikinęs, kaip ir į ką reaguoja žuvis, neskubu pradėti masalų labdaros akcijos. Regis, pirmosiomis minutėmis kiek atsargesnis ir Mažvydas. Kad emocijų puokštė būtų dar margesnė, aš nusprendžiu visu ūgiu nusiversti nuo savo platformos ir sulankstyti vieną iš jos kojų. Kaip taip įmanoma, neklauskit. Iš gėdos nerandu kur paslėpti savo raudonio. Suprantu, kad tikrai atėjo laikas mesti svorį…
Bet kol kas visi draugiškai mėtome nevaikiškas šėryklas į marių bangų verpetus. Apie greitą išraiškingą kibimą pirmasis praneša Ernestas. Kažką nebanalaus susako ir Mažvydas, o aš kol kas gyvenu sulankstytos platformos kojos nuotaikomis. Kvailai užsispirti ne mano būdui, tačiau kol kas nepasiduodu bendrajai srovei ir gyvuosius jauko komponentus į šėryklą kemšu saikingai. Tuo pat metu išdaigų karuselė pradeda suktis Mažvydo kieme. Jo kantrybės išteklius šaukštais pradeda semti priekrantės parandė – vienas po kito dievams iškeliauja pavadėliai. Kibimas, pakirtimas ir lakus pirmosios lietuviškos knygos autoriaus žodelis šiai besikartojančiai problemai įgarsinti.
Tad kol kas stebuklų rytą įkūnija kalnas trintų muslervių, sulankstyta platformos koja ir nupjaunamų pavadėlių festivalis. Ir dar gūsingas šoninis vėjas. Taip pragyvename pirmąjį pusvalandį, kai pagaliau Ernestas pirmasis priparkuoja žaislinį karšiuką. Juo pasekame ir mes. Žuvys pavienės, todėl atrodo, kad jaukinami taškai dar neįsidirbę, o dėmesio sulaukiame tiesiog dėl rytinio žuvies aktyvumo (kitaip sakant, žuvis taške dar normaliai nesustojusios). Šios žvejybos ir šaudymo iš patrankos panašumo kol kas nematyti. Dėl šios priežasties aš vis dar apdairiai naudoju gyvuosius masalus, o mano bičiuliai (sėdėję iš abiejų pusių) kur kas mažiau varžo save šiuo klausimu. Nepaisant šio požiūrių išsiskyrimo, visiems trims pirmoji valanda prabėgo labai panašiai. Kiti vėjai pradėjo pūsti antrąją mūsų susibėgimo valandą. Stipriau savo smuiku pradeda griežti, surprise surprise, Ernestas. Atsistodamas ant platformos visu ūgiu ir aukštai iškeldamas meškerę didysis E aiškiai išsiduoda, kad aname gale pakabino kažką rimtesnio. Kaip du daugiabučio kiemo žvirbliai mudu su Mažvydu skubame šią naujieną apčirkšti tokiems momentams skirtais komentarais. Dar vienas metimas – vėl geras, tik…. atitrūko pačiame taške. Nesakysiu, kad labai nuliūdau išgirdęs šią Ernesto repliką (juk visiems pasitaiko), tik dar atidžiau įsispitrijau į savo meškerės viršūnėlę. Tačiau šįkart taip persistengti nereikėjo…
Taip pamažu pradeda ryškėti šios dienos žvejybos akcentai. Bendroji žuvies koncentracija žvejotame ruože ne itin didelė, o didieji karšiai – tik pavieniai. Įtikėjęs Ernesto drąsa, į savo darbinį meniu įtraukiu galingas gyvųjų masalų porcijas. Kadangi didysis E savojo taško pagrindą nuklojo muslervių karpiniais, aš einu kitu keliu – be jokio saiko kemšu į šėryklą trūklių kolonijas. Į tokį geranoriškumą, man kiek netikėtai, atsiliepia puskaršiukai. Žuvies, regis, nedaug, tačiau tokia mano žūklė buldozeriu jai nė motais (prisipažinsiu, kad nesu tokio požiūrio šalininkas). Išties keista, žuvys smulkios, neaktyvios, tačiau neproporcingai gausus gyvųjų masalų naudojimas atneša labiau dividendų, o ne, paprastai sakant, „užmuša tašką“. Loginė grandinė nelabai aiški, bet realijos kalba pačios už save. Nors galutinis laimikis nedidelis – mano 12 galvų (tiksliau, galvelių), Ernesto 17 (Mažvydas savųjų neskaičiavo, bet didesnio skirtumo nuo mūsų taip pat nebuvo), tačiau neliekame ir visiškai ilgomis nosimis. Brėždami paskutinius teorinius šios žūklės štrichus ir aptardami pusdienį prie automobilių, prieiname prie bendros išvados, kad šįkart žuviai „vienodai žydi sodai“. Jos nedaug, o jos reagavimas į masalų rokiruotes iš esmės tik momentinis ir atsitiktinis. Bent jau mums taip atrodo.
Kita diena. 07:00 ryto. Rumšiškės. Šiandien jau tik mudu su Mažvydu. Lengvas nuovargėlis po vakarykščių reikalų (Mažvydui, tiesa, dėl intensyvios savaitės jis jau nebe toks ir lengvas). Nudardam kalniuku žemyn ir tempiame savo žvejybinius krepšius į pasirinktą kranto ruoželį. Vėjas baisinis ir šoninis. Laimei, temperatūra pakankamai aukšta, kad vėjas kiaurai neprapūstų visų turimų kaulelių. Pasiruošimas ir pirminė taktika – kone tokie pat kaip vakar. Aš jau nuo starto pradedu netaupyti gyvųjų masalų, o atsarguolio vaidmens bent jau kol kas imasi Mažvydas. Distancijos patogios, todėl nepaisant šoninių gūsių gana taikliai paleidžiame savąsias jauko siuntas. Atsako ilgai laukti netenka – tie patys puskaršiukai, paskatinti pirmųjų mūsų šėryklų turinio, puola ant kabliukų. Pamažu pradeda suktis užstrigusi plokštelė. Nors žuvies pobūdis iš esmės toks pat kaip vakar, tačiau akivaizdu, kad jos čia kur kas daugiau. Kadangi su Mažvydu sėdim petys petin, distancijos identiškos, atstumas tarp taškų irgi labiau simbolinis, monotoniškai skambančią melodiją nusprendžiame pakeisti skirtingais taktiniais sprendimais. Vienas iš mūsų iš principo darbuojasi tik jauku, o kitas – negaili masalų. Prabėga pusvalandis, tačiau niekas nesikeičia. Abiejuose taškuose gyvybės pulsas toks pats – jei sukimba stambesnė žuvis, tai nutinka abiem panašiu momentu, jei trumpam įsivyrauja ramybė – taipogi abiem iškart.
Ką gi, tai reiškia, kad reikia dar ką nors sugalvoti. Įgarsinu savo mintis Mažvydui ir pasižadu taškan nusiųsti visas savo turimas tris dėžutes sliekų. Jei tarp puskaršiukų armijos sukinėjasi vienas kitas didesnis dėdulė, gal šis manevras duos vaisių. Deja, tik mums taip atrodė. Galima būtų pastebėti, kad po sliekų konteinerių išsiuntimo dažnesnis svečias buvo pūgžlys, tačiau į akivaizdų reiškinį tai neišvirto (Mažvydas taip pat nesiskundė pūgžlių draugija, nors apie sliekus buvo tik girdėjęs, o ne matęs). Po to sekė sprendimas užversti tašką musės lervų karpiniais (to ėmėsi Mažvydas), bet rezultatas tas pats – jei kimba žuvis, tai kimba abiem, jei įsivyrauja pauzelė, tai pas abu iškart. Kad nebūtų visai monotoniška, nuotaiką paįvairino vienas nedidelis karpiukas ir keletas žiobriukų. Žūklei skaičiuojant paskutines valandas, abu vėl sėdome prie buldozerių šturvalų ir nusprendėme užversti taškus kasterio lavinomis, bet rezultatas, kaip jau galite nuspėti, visiškai tas pats – žuvelė kimba kaip kibusi, tarsi nieko nebūtų nutikę…
Reziumuojant šią dvidienę odisėją, būtų galima išskirti keletą akcentų. Pirmiausia, stambiųjų karšių kaimenė, akivaizdu, kol kas yra pasukusi savais keliais (matyt, dar nesibaigęs jų nerštas), todėl meškerėmis pasiekiamas priekrantes kur gausiau, kur rečiau yra uzurpavusios šių puskaršiukų kolonijos. Apžvelgęs savo sėkmingesnes žūkles, per kurias pavykdavo prišnekinti didesnius egzempliorius, galėčiau teigti, kad šie du karšių „porūšiai“ laikosi atokiai vienas nuo kito. Retą atvejų, kai tose pačiose vietose po puskaršiukų armijos pasirodydavo didieji karšiai. Dažnesnis būdavo kitoks scenarijus – žūklės pradžioje keletas kuojyčių, vienas kitas pūgžliukas, keli karšiukai ir tyla (ilgesnė ar trumpesnė), po kurios ir pasirodydavo didieji. Jei reikalai pasisukdavo užstrigusios plokštelės link (kaip šį kartą), įskaitiniai karšiai būdavo tik pavieniai, retu atveju perkopiantys kilogramo ribą (pilki ir sidabriniai, kaip mes mėgstame sakyti, neturintys didiesiems būdingo bronzinio žvynų atspalvio). Ir visai nesvarbu, ar žvejojama pavasarį, ar vasarą, ar rudenį. Gali būti, kad tai yra tam tikro žuvų pasiskirstymo mariose pasekmė. Kitas aspektas – visiška mažųjų karšiukų nejautra masalų ir jaukų kombinacijoms. Nors akivaizdu, kad šiandien ant kabliuko daugiausia dėmesio sulaukdavo trūkliai, tačiau nei kibirais verčiami karpiniai, nei kitos machinacijos su gyvaisiais masalais situacijos niekaip nekeitė. Šio tipo žuvies, matyt, tiek daug, kad ji tiesiog tampa neišranki. Skamba paradoksaliai, tačiau šiandien žvejodami tiesioginės konkurencijos sąlygomis nesugebėjome „užmušti“ savo taškų ar atitraukti žuvį nuo savo konkurento. Taip pat gražiai šiandien „vienodai žydėjo sodai“. Įtakos kibimui labiau turėjo žuvies judėjimo ciklai. Kartkartėmis atrodė, kad žuvis tiesiog trumpam atsitraukia, o po to vėl grįžta (be mums suprantamesnės logikos). Šie ciklai kartojosi, kad ir ką bedarėme (o darėme labai skirtingai ir kartais atrodytų nelogiškai). Vyšnia ant torto šiai situacijai atspindėti galėtų būti Mažvydo patirtis. Paskutinę žvejybos valandą jo jaukinta jau kiek pastovėjusiu (vakarykščiu) jauku. Ar jūs manote, kad kas nors iš esmės pasikeitė? Ką tai indikuoja, spręskite patys, o mes tuo tarpu pasidžiaugsime žaibiškai šiandien prabėgusiomis žūklės valandomis ir komandišku darbu. Tokie bendri eksperimentai, mano galva, yra pats tiesiausias kelias žvejybinių niuansų ir paslapčių atskleidimo link (ir visai nesvarbu, kad kiekviena žūklė gali būti visiškai nauja istorija). Žodžiu, mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis – arba mūsų atveju – žvejoti, žvejoti ir dar kartą žvejoti!
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų odisėjų!
Ačiū mūsų rėmėjams!
