Kai puikiai žinomas Lietuvos žūklės klubas „Žvejo tribūna“ organizuoja sportinės žūklės varžybas, iškart suprantu, kad laukia aukšto lygio, profesionaliai suorganizuotos ir kupinos geros nuotaikos varžybos. Tad jau iš anksto žinau, kad tikrai nepraleisiu progos sudalyvauti tokiame renginyje. Na o kadangi renginys vyksta vos už 10 kilometrų nuo mano namų, nesudalyvauti jame būtų tiesiog nuodėmė… Kai vėlyvą balandį Nemuno deltoje įsigalioja draudimas žvejoti karšius, vadinasi, tuoj prasidės solidžiausias pavasario žūklės renginys Skirvytės upėjė – „Gros gardons“. Kelintus metus iš eilės dalyvauju ir dar tikrai toliau dalyvausiu šiose „Žvejo tribūnos“ organizuojamose varžybose.
Taip nutiko ir šiemet. Be jokios dvejonės, jau kovo mėnesį užsiregistravau į varžybas ir laukiau tos dienos. Žadėjau pasiimti ilgas atostogas treniruotėms, bet kadangi nesu garsus aktorius, iš čiaupo nebėga nafta ir nesukūriau socialinio tinklo, kuriame visi pasaulio žmonės galėtų viešinti savo augintinių ir pyragų nuotraukas, o dirbu samdomą darbą, neleidau sau daryti treniruočių dėl didelio darbų krūvio. Gerai, kad atvykęs iš Kauno bičiulis Mažvydas per savaitę padarė treniruotę už mane ir įspėjo apie Skirvytę okupavusius plakius.
Pagaliau išaušta pirmoji varžybų diena. Ištraukiu E7 sektorių. Vieta mums, vietiniams žvejams, gerai žinoma kaip „už posūkio“. Kaip tik ten prieš savaitę gaudė Mažvydas. Kiek smagiau, nes kaip ir aišku, ką reikia daryti. Skenuoju dugną ir atsirenku tris distancijas – 25, 32 ir 40 m. Tiesa, 40 m pasirinkau, jei desperatiškai nepavyktų gaudyti plakių iš artimojo taško. Tokiu atveju eisime į tolimąją distanciją. Spėju, be manęs turbūt neatsiras, kas gaudytų iš taip toli. Visgi meškerė su 40 m taip ir liko nepanaudota. Beveik visą dieną gaudžiau 25 metrų atstumu.
Kai per masalų patikrinimą atėjęs teisėjas paklausė manęs, ar užteksiu jauko, pažiūrėjau į jį keistai ir pajuokavau, kad užmaišiau dviem dienoms (~ turėjau apie 6–7 litrus jauko). Tačiau per pirmąsias 40 minučių sunaudojęs visą dubenėlį jauko, supratau, kad metas taupyti. Tai buvo viena iš daugelio tą dieną padarytų mano klaidų. Buvau priverstas mėtyti tik po pusę šėryklėlės, o vietoje jauko kimšdavau įvairius gyvus masalus. Dėl to neilgai trukus mano taške pasirodė nelaukiamas tomis dienomis svetys – karšis. Matant agresyvius viršūnėlės lankstymus, nekilo klausimų, kas aname gale. Tad reikia kažką daryti. Pakeičiu meškerę ir pradedu gaudyti kiek tolimesniu 32 metrų atstumu. Čia mane ir vėl pasitiko smulkūs plakiai. Tiesa tokia, kad per visą dieną, kol nekibo karšis, aktyvus buvo labai smulkus plakis. Daug smulkesnis nei kibo mano kolegoms (varžovams) šone. Pamenu, kai vienas iš varžybų organizatorių priėjo prie manęs, norėdamas padaryti nuotrauką su žuvimi, ir paprašė palaikyti ją už valo. Laikiau ją tvirtai visu delnu, kadangi tądien tas delninukas plakis buvo didžiausia žuvis ir neleidau sau rizikuoti paleisti tokio laimikio. Suprantama, šiame kontekste žuvies dydis tampa santykine sąvoka, tačiau ir vienas gramas geriau nei jokio. Kitaip sakant, susitaikęs su žuvies dydžiu, džiaugiausi, kad ji kimba beveik be sustojimo. Po pirmos dienos rezultatas nekoks – 56 smulkūs plakiukai, 3 kg bendro svorio. Savo zonoje lieku priešpaskutinis.
Antrąją dieną ištraukiu C10 sektorių. Kiek tolimesni, bet panašūs atstumai kaip vakar. Šįsyk pasiruošiu daugiau jauko. Planas minimaliai naudoti gyvus masalus jauke, kad neprisiviliočiau plačiašonių. Na ir ką, startas geresnis nei vakar. Pirmąją valandą palaikiau gerą tempą, vis traukdamas žuvį. Atsirinkau pagaliau gerai kertantį kabliuką, nes vakar diena parodė, kad nerealizavau daug kibimų. Apima nuojauta, kad sistemingai gaudau kimbantį plakį, žinodamas, kad šiandien jau karšio tikrai neturėtų būti. Kurgi ne… Jo nebus tik tada, kai tikslingai jį gaudysiu, o per „Gros gardons“ varžybas jis būtų kibęs, net jei vietoje jauko būčiau naudojęs tapetų klijus. Įsibėgėjus antrajai valandai, pradeda blėsti kibimas, indikuodamas, kad iš mano taško pasitraukė smulki žuvis ir vėl inkarą nuleido karšis. Dar niekada taip nesidžiaugiau, kai pakirtęs pajusdavau, kad taške nutrūko karšis. Tokiais atvejais karšiai turėtų atsitraukti ir bent jau kuriam laikui užleisti vietą smulkmei. Tačiau tik ne šiandien… Vos tik užmetu, po kelių sekundžių vėl matau šokinėjančią viršūnę ir vėl jaučiu anam gale besispardantį karšį. Paradoksalu, skuodžiu į tolimesnį tašką, bandydamas nusikratyti to, ką už mėnesio bandysiu pagauti ir rausiuos plaukus, galvodamas, ką paduoti įnoringam plačiašoniui. Tačiau su karšiu kovojau ne vien aš. Jis kibo absoliučiai visiems. Todėl visi buvome susitaikę su šia mintimi. Taigi antros dienos rezultatas geresnis. Beveik 4 kg ir 4-as zonoje.
Nors bendroje įskaitoje likau tik 26-as, tačiau net neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs turiningiau praleisti savaitgalį. Sudalyvavau savo mėgstamiausiose pavasario žūklės varžybose ir jau laukiu kitų metų, kol vėl galėsiu čia pat sugrįžti. Dar kartą ačiū „Žvejo tribūnai“ už profesionaliai suorganizuotas varžybas ir labai linksmai praleistą laiką!
