Dar spalio mėnesį dėliojausi planus, kaip užbaigsiu šį sezoną. Naujoji darbovietė atvėrė galimybę turėti laisvų dienų savaitės viduryje ir, pernelyg nesujaukiant šeimos planus, nulėkti prie vandens pažvejoti pusdieniui ar visai dienai. O bet tačiau, kaip visada, nutiko gyvenimas. Mano laisvos dienos vis slinkosi kalendoriuje tolyn ir pasiekė lapkričio mėnesį. Dėl tam tikrų aplinkybių teko praleisti ir klubo susibūrimą sezono uždarymo proga. Kaip jau suprantant, viskas einasi ne pagal planą. Ir negana to, artėjant pagaliau laisvoms dienoms – apsirgau ir pats. Žūtbūt bent kartą vis tiek reikia išvažiuoti prie vandens, nes vargu ar jau daugiau šiais metais pavyks ir orai leis. Tad dar pusiau sveikstantis ir su varvančia nosim nusprendžiau šeštadienį būtinai patikrinti, kokiomis realijomis gyvena karšiai.

Pasiruošimas, kaip visuomet, prasideda dar iš vakaro. Masalų glostymas, jauko maišymas ir kiti darbeliai. Klubo kamerą pristatė pats mūsų direktorius į namus, ačiū Jam. Tikslas ir filmą susukti. Kadangi jau stipriai atvėso tiek orai, tiek vanduo, šįkart jauką prieš drėkinant sijoju per 3 mm sietą. Sauso jauko apie 3kg ir apie 0.5kg sauso priedo drėkinau 2 kartus po 600 ml vandens. Kaip ir viską susiruošiau, tik neramu dėl orų. Vilniuje iš vakaro pradeda kilti vėjas. Pažiūrėjau orus pasirinktoj žūklavietėje ir labai neišsigandau – palis vos vos, bet iki aštuntos valandos ryto, vėjas šoninis, tačiau ne atšiaurus.
Rytas, kava, įranga, greit greit susikraunu ir pasileidžiu žūklavietės link. Kadangi orai subjurę, tai savęs nekankinu ir planas ant krato būti apie 6h. O čia atvykęs nemaloniai nustebau – žvejų kaip per atlaidus… Palapinės, šviesos ir laužai išduoda, kad didžioji dalis čia ne ryte susirinkę. Tik trečioje vietoje sustojęs radau laisvą krantą. Simpatiškas, patogus ir daug žadantis. Kadangi atsidūriau anksčiau nei planavau, neskubėdamas susiruošiau, atsimatavau atstumus, susiruošiau savo žvejybos sostą. Tiesa, oras piktas, vėjo gūsiai visai neglostė ir dar tas lietus vis užeinantis tarpais. Pagaliau kiek aprimus, susijungiau apšvietimą ir nusprendžiu startuoti dar prietemoje. Tačiau kol pasidariau startinį jaukinimą ir prašvito. Pagerėjus oro sąlygoms, nusprendžiu pasistatyti filmavimo įrangą ir čia dar viena priežastis, kuri privertė susimąstyti, kad kažkas tikrai nenorėjo, jog šiandieną žvejočiau… Palikau trikojį namie… Dar bandžiau su izoliacija tvirtinti ir meistrauti prie žvejybinio trikojo, bet nei mačiau ką filmavau, nei normaliai kamerą buvo galima valdyti po tokio išradimo. O laikant rankoje neprifilmuosi, tiksliau prifilmuot daug galima, bet tikrai ne kaip pats žvejoji… Tad filmas liks kitam kartui..
Startuoju apie pusė aštuonių po startinių septynių jaukinimo salvių su gausia porcija gyvųjų masalų… Nors tokiu metu žuvis jau derėtų vilioti subtiliau, tačiau nesiruošiu dar nusiploninti ir startuoju su 0.12 pavadėliu, tiesa, kabliuką pasimažinau, naudoju Hyper Keiryu Nr.3 iš mūsų bičiulių zuklesfanai.lt. Ant kablio tradicinis sumuštinis – uodo trūkliai ir muslervė. Pirmieji metimai su masalu ant kablio ir laukimas… Suprantu, kad sąlygos pasikeitę kardinaliai po paskutinės mano žvejybos, todėl kibimo gali tekti palaukti. Tačiau praėjus geram pusvalandžiui tylos anam gale ir kovojant su gamtos siunčiamais išbandymais, ima lįsti visokios mintys. Prabėgus pirmajai žvejybos valandai prasidėjo veiksmas – keli kibimai, keli pataisymai ant kabliuko ir ateinančios 20 minučių atnešė 3 žuvis paeiliui. Puikus startas kaip tokiu metų laiku! Ir vos tik pagalvojau, kad, jei taip ir toliau, tai galima bus nusispjauti ir į oro sąlygas, kurios bandė mano kantrybę ir fizinę ištvermę. Vis dėlto stojo tyla… Vėl pradėjo kirbėti mintis, kad gal gana save kankinti ir bandyti kažką įrodyti… Bet nepasidaviau, nemažinau jauko padavimo tempo ir reikalai ėmė taisytis. Kibimas grįžo, žuvis vis labiau tapo sukalbamesnė. Tiesa, jei šiltuoju metu čia daugiau pasiteisina musės lervų tyrė, tai šiuo vėsiu ir rudenišku oru – trūkliai tampa pagrindiniu ingredientu jaukui papildyti. Kamšiau žiupsneliais šėryklon ir gabenau ant vaišių stalo ne visai tiksliai kaip norėjau, nes vėjas tądien neapsisprendė, iš kur jam geriau pūsti…
Oras taisėsi, kibimas atsirado, net saulė galop išlindo. Tai buvo tarsi dar vienas ženklas, kad lengvų kelių nebūna. Per pirmąsias 2.5h sugautos 3 žuvys. Likusios 3.5 valandos atnešė dar 12 žuvų. Reziumė – smagi žvejyba, bet kaip ir daugeliu atvejų reikėjo atrasti, kas tą dieną geriausiai veikė ant kablio ir provokavo kibimui karšius. Papuolė ir viena, tikrai solidi kuoja, kurią galima vadinti jau mekšru. Dydis karšių neįspūdingas, keturi apie kilogramą, o visi kiti – kaip mes sakome – ribiniai. Tikrai ne dėl jų važiavau, bet galimai paskutinė šių metų žvejyba visai vykusi.
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų.

