Po rugsėjo pabaigoje Palemone vykusių varžybų galvojau, kad tai turbūt paskutinis šio sezono akordas. Visgi kirbėjo mintis, kad būtų visai neblogai, jei kas nors dar šiemet suorganizuotų finalinį išbėgimą į aikštelę. Ir kaip sako prancūzai – voilà, visata mane išgirdo! 😀 Šiuo reikalu pasirūpino „Dugninė.lt“. Tai neabejotinai paskutinis mano ir turbūt daugelio pasirodymas šiais metais! Ta proga noriu nuoširdžiai padėkoti dugnine.lt klubui už šių varžybų suorganizavimą. Perskaitęs užsiregistravusių dalyvių sąrašą supratau, kad bus labai sunku kovoti su vyrukais, nes susirinko daug tikrai stiprių sportininkų. Na ir aš, žinoma… :D.


Pirmadienį nulėkiau į Bublius pirmajai treniruotei mintydamas, kad dominuos kuoja ir gal dar koks ešerys prašoks (bet į jį dėmesio kreipti nereikia). Atrodo, kaip ir viskas aišku: smulki kuoja, skurdus smulkios frakcijos jaukas, džokeris (tiesa, treniruotės dieną jo neturėjau), trūkliai su pinkutėmis, šulinukas jauko stulpui formuoti, maži kabliukai, ploni pavadėliai ir tiek žinių. Atrodytų ne raketų mokslas, kol neatsisėdi ant platformos ir dvi valandas nepamatai nė kibimo… Viena laimė, prie kranto sutinku šaunius vyrukus iš Panevėžio, kurie treniruojasi čia jau ne pirmą kartą ir suskumba nuraminti: „Ramiai, dabar toks laikas, reikia išlaukti.“ Šalia atsisėdo Lietuvos sportinės dugninės meškerės pasaulyje visiems gerai žinomas sportininkas Vaidas Bagdonas. Ne paslaptis, kad jis smulkmę tikrai labai gerai moka gaudyti. Ir jis nepagaili man keleto gerų patarimų: kad gaudyčiau ne su šulinuku, o su „windows‘u“ ir kad reikia jauką perdrėkinti (tada jis daug aktyvesnis). Aš mielai pasinaudoju jo patarimais, padėkoju ir labai greitai sulaukiu pirmųjų kibimų. Apsidžiaugiu, pagaunu gal aštuonias žuvis ir baigiu treniruotę su mintimis, kad daugiau mažiau žinau, ką daryti ir kaip ruoštis varžyboms.


Ateina varžybų diena. Rytas šaltas, nuotaika gera, kelias netolimas – iš Kauno iki Bublių per nepilną valandą atsiduriu prie kranto. Žmonių nemažai, vėjas stiprus ir į veidą. Tai truputį neramina, bet pasijuokę su kolegomis einam traukti burtų. Ištraukiu 28 sektorių, pradedu zoną: iš dešinės jokio presingo, nes ten krūmai, iš kairės – nemažas tarpas iki kito sportininko. Apsidžiaugiu, vieta nebloga! Dar kolega iš kairės sako: „Vakar čia sugavo daugiau kaip 35 žuvis, bet nesakysiu iš kokio atstumo :D.“ Viskas džiugu. Susirenku įrangą ir pradedu skanuoti dugną – dvi distancijos, 33 ir 24 metrai. Viskas paruošta, laiko dar yra, einu paplepėti su kolegomis. Eidamas pamatau Lietuvos „feederio Ronaldo“ – Povilą Motejūną :D, o šalia jo kibirą, vos ne iki viršaus pripildytą užmaišyto jauko. Mintyse pagalvojau – gal dalinasi su bičiuliais, nes šiose vietose tiek jauko tikrai nereikia. Na bet skamba kaip ne mano problemos, ir nueinu tolyn. 🙂 Po kiek laiko pasigirsta signalas, paskelbiantis startinio jaukinimo pradžią. Užsidedu atvirą ir didžiausią „windows‘ą“, kokį tik radau nusipirkti, ir į kiekvieną tašką nuskraidinu po penkias šėryklas su jauku, gausiai prikimštu džokerio. Po jaukinimo užsidedu mažą 40 gr. uždarą „windows‘ą“, signalas – ir pradedam!

Pirmas metimas – tik įtempęs valą sulaukiu pirmojo kibimo ir ištraukiu šiems kraštams labai simpatišką koją. Apsidžiaugiu, vadinasi, viską darau gerai! Bet džiaugsmas greitai dingsta, kai po to nepakertu dviejų iš eilės žuvų. Pradedu raustis tarp pavadėlių, mažinu kabliuką – vėl kelios žuvys ir po jų vėl tušti pakirtimai. Pradeda erzinti ir neraminti: viena žuvis realizuota, dvi ar trys – ne. Keičiu kabliukus, mažinu, didinu – niekas neveikia. Turiu keturias žuvis ir girdžiu, kaip kaimynas sako kažkam, kad turi 14-ika… Pasidaro dar neramiau… Užsidedu patį mažiausią kabliuką „GURU Pole Special 18 nr.“, pagaunu iš eilės dvi žuvis ir pagalvoju, kad pagaliau radau sprendimą šiandienai, bet kibimai ir vėl apslopsta. Mintis, kad reikia daugiau gyvųjų masalų duoti – esu girdėjęs, kad su džokeriu neįmanoma peršerti žuvies, todėl kemšu jį į šėryklą be gailesčio.

Po pertraukėlės sulaukiu vieno kito silpno kibimo, kol galiausiai visiškai sustoja reikalai ir man, ir kaimynams. Imu į rankas kitą kotą ir tikrinu artimąją distanciją. Deja, ten taip pat nieko gero, o jau praėjo pusė varžybų. Po pusvalandžio grįžtu į tolimąjį tašką ir ten sulaukiu dar kelių kibimų. Staiga tuo metu pamatau, kad neapskaičiavau džokerio ir likus dviem valandoms iki varžybų pabaigos aš jo atsargos visiškai išseko! Tenka suktis iš padėties – liko nemažai trūklių, todėl pradedu jį traiškyti su jauku tarp pirštų ir tikėtis, kad situacija pagerės. Bet kur tau – kaimynai pradeda vėl po truputį gaudyti, o pas mane ramu. Padidinu tempą, dar daugiau trūklių į tašką – ramu. Taip ir prasėdžiu desperacijoje iki finalinio signalo su 10 žuvelių skiaurėje nesuprasdamas, kas nutiko. Smalsumo vedamas prieinu prie daugiau patyrusių sportininkų – užtraukiam dūmą ir pradedu klausinėti, kas čia po velnių nutiko?

Pasakau jiems, kad padavinėjau trūklius. Sulaukiau reakcijų, kad to daryti tikrai nereikėjo, nereikėjo ir ant kablio jo kabinti – jiems labai gerai veikė dvi-trys pinkutės. Aš pats keliskart buvau užkabinęs ant kabliuko pinkutes, tačiau nesulaukęs atsako daugiau jų nebandžiau. Pradėjo rinktis daugiau kolegų. Visi juokėsi iš absurdo – daug kas pagavo vos kelias žuvis. Buvo ir tokių, kurie per penkias varžybų valandas taip ir neišvydo nė vieno kibimo. Kiek vėlėliau priėjo vyrukas ir papasakojo, kad Motejūnas surinko beveik 4 kg žuvies žvejodamas didele „bačka“ ir laikydamas aukštą tempą! Tai štai kam tas pilnas kibiras jauko :D. Tai buvo visiškai priešinga strategija, nei rinkausi aš. Regis, kaimynai taip pat gaudė su didesnėmis šėryklomis. Istorija sena kaip pasaulis: kas veikia per treniruotę, tas nebūtinai veiks per varžybas. Pasiteisino 100 %! O klasikinio feederio varžybas laimi tas, kuris moka labai greitai prisitaikyti. Man šį kartą nepavyko, bet kiekvienos varžybos suteikia naujos patirties ir žinių ateičiai. Kaip ten bebūtų, buvo smagios varžybos, labai gerai praleistas laikas, daug juoko (kas jau kas , o žvejai moka iš savęs pasijuokti ir sunkiausiais momentais). Ačiū labai organizatoriams ir dalyviams, susitiksim jau kitą sezoną. Iki!

