Šį kartą maniškė žvejyba buvo kiek kitokia nei įprastai, kiek labiau turinti emocinę vertę. Kodėl? Tai pirmoji žvejyba, į kurią išvykome kartu su sūnumi. Prisimindamas ir rašydamas apie ją, iškart jaučiu užplūstančius sentimentus ir šilčiausius prisiminimus. Bet apie viską nuo pradžių. Antradienio rytas. Apsitariame su sūnumi, ką norėtume nuveikti paskutinę vasaros ir atostogų dieną. Pirmoji nuskamba sūnaus mintis aplankyti zoologijos sodą, kuriame, tiesą pasakius, būta tiek kartų, kad nebeįmanoma suskaičiuoti. Po to sekė parko ir stovyklavimo prie marių idėjos. Ir tuomet šmėstelėjo išganingoji mintis – o jei pasiūlyčiau kartu pastovyklauti ir pažvejoti? Mano nuostabai bei džiaugsmui pastarasis pasiūlymas buvo priimtas labai entuziastingai, todėl nieko nebelaukdami puolėme ruoštis į pirmąją mudviejų – tėčio ir sūnaus – žvejybą.
Šiuosyk pasiruošimas žvejybai kiek paprastesnis nei įprastai. Susikrauname paskubomis pagrindinius žvejybos įrankius į automobilį, trūksta tik gyvųjų masalų. Kaip visada, kokybiškų masalų galima nusipirkti mūsų partnerių AŽūklė parduotuvėje. Tad greit prasukame pro mūsų bičiulius, apsirūpiname puikios kokybės masalais ir pajudame pasirinktos žvejybos vietos link. Važiuodamas buvau tikras, kad pasirinktame ruože žuvies bus ir pavyks savo atžalai parodyti visą žvejybos grožį bei iškrapštyti bent kelis karšelius. Tas užtikrintumas nebuvo atsitiktinis, kadangi klubo bičiulis Mažvydas vos prieš dieną tikrino šį marių krantą ir atsiuntė visiems pozityvių žinių – žuvies ten tikrai yra. Gera valandėlė ir štai mes jau ant kranto. Prisipažinsiu, sūnaus pastangos ir paslaugumas kaskart pradžiugina vis labiau. Nors dar būdamas tik pipiras, noro padėti kupinu veidu čiumpa visą inventorių ir kartu jį tįsią į žvejybos vietą. Po to ateina eilė jaukui sumaišyti. Sunku net nupasakoti, kiek laimės ir džiaugsmo suteikia mums visiems įprasti jauko paruošimo darbai – maišymas, sijojimas, drėkinimas. Prieš pat žūklę dar spėjame užsikurti nedidukę kepsninę, nes buvo susitarta, kad ne tik žvejosime, bet ir gaminsime pietus.
Taip bendromis jėgomis galiausiai baigiame pasiruošimą – anglys kaista, jaukas dubenėlyje, todėl galima sėsti ant platformos ir pradėti startinį jaukinimą. Pačiai pradžiai nusprendžiu riboti paduodamo jauko kiekį. Reikalas tas, kad ilgesnė žvejyba nebuvo planuojama – neaišku, kiek mano mažajam pakaks kantrybės, gal meilės iš pirmo žvilgsnio žvejybai nebus, todėl apsidrausdamas išsiunčiu į tašką pradžiai 6–7 šėryklas. Atsako ilgai laukti nereikėjo – po minutėlės pirmas ir be galo agresyvus karšinis kibimas. Žuvį prisitraukiu prie kranto, bet, deja, ji atsipurto. Klausiu sūnaus – „Kaip manai, ar dar pavyks ką nors pagauti?“. Atsakymas kupinas optimizmo ir geros nuotaikos – „Tai žinoma!“. Antrasis metimas ir vėl kibimas, bet rezultatas tas pats – žuvis ties krantu po agresyvių manevrų atsipurto. Situacija aiški, metas keisti kabliuką. Po šių korekcijų kitas kibimas jau realizuotas be didesnių problemų, tik kitame gale ne tai, ko tikėjomės – kuoja. Nepasiduodam ir bandom toliau! Mūsų užsispyrimas netrunka duoti vaisių – gal po ketvirtojo užmetimo į mūsų įskaita keliauja pirmasis apie kilogramą sveriantis karšis. Sūnaus reakcija ir emocijos pamačius pirmąjį karšį, manau, įsimins visam gyvenimui. Žvejojam toliau! Pikti ir agresyvūs karšiai neleidžia atsipalaiduoti – žuvys viena po kitos keliauja į krantą. Per visą šią karšių apgultį pamiršome net kepsninę, todėl teko iš naujo kaisti anglis ir grįžti prie pietų gaminimo. Maniau, kad po pietų pertraukos karšiai bus aprimę, tačiau jau po pirmojo metimo paaiškėjo, kad šiandien jiems jokio atokvėpio nereikia – meškerės viršūnėlė ir vėl buvo piktai ir užtikrintai lankstoma. Apibendrindamas visą žvejybą pabrėšiu, kad šį kartą labiausiai džiugino ne karšiai ir į jų aktyvumas, o laikas su sūnumi – jo emocijos ir pirmoji pažintis su žūklės pasauliu. Suplanuotos 2,5 valandos pralėkė akimirksniu. Esu tikras, kad mano mažajam pipirui visas šis nuotykis tikrai patiko, todėl jį bus galima kartoti ir ateityje. Ir man pačiam ši žūklė įsimins ne dėl rekordiniu tempu gaudytų įskaitinių karšių, kurių iš viso pavyko ištraukti net 18. Blizgančios ir emocijų kupinos sūnaus akys, pirmieji jo prisilietimai prie meškerės ir viso žvejybinio proceso, atkaklus vaikiškas jo ryžtas – visa tai virsta neišdildomais ir širdin ilgam įstringančiais įspūdžiais bei prisiminimais.
