Vasarai baigiantis nejučia toptelėjo mintis, kad šiemet taip ir nepatikrinau savo kaimuko – vietelių Kauno marių sėkliuje. Kitaip sakant, viskas labai greitai ir paprastai – dienos tikslas pažiūrėti, ar sėklius vis dar gyvas. Atvažiavęs randu norimą vietelę laisvą, tačiau vis dar rusenantis laužas byloja, jog meškeriotojų pėdsakai dar neatšalę. Kadangi žvejybos sesija neilga, susimaišau vos dubenėlį jauko. Viena kita sauja gyvūnėlių ir pradedam.
Žvejyba prasidėjo greitu nedidelio karšiuko kibimu. Tai reiškia, kad visi klausimai dėl tinkamo taško pasirinkimo kaip ir atsakyti, tačiau daug kas plačia gerkle rėktų, jog pirmu metimu pagauti karšioką yra blogas ženklas. Sekantį pusvalandį pats taip galvojau. Pirmu metimu karšis, o po to tyla… Negi čia pirmas ir paskutinis? 😀 Ne! Einant pirmai valandai į pabaigą, kibimas įsismarkauja. Viršūnėlė joja, karšiai kimba, aš laimingas. Jų daug, jie atėjo ir jie pikti. Skaitiklis nespėja jų skaičiuoti.
Jaukų pasirinkimas ir masalų naudojimas šįkart labiau nei elementarus. Jaukas aktyvus ir sumaišytas tik atvykus prie vandens. Gyvieji masalai – 100 gr. trūklių, kurių geru žiupsniu po žvejybos džiaugėsi ir priekrantės antys bei pusė litro baltų musės lervų, kurias visąlaik po truputėlį karpiau bei padavinėjau į tašką. Distancija – 45 m, pavadėlis – žvejybos pradžioje 0.10, pabaigoje – 0.165 😀. Kibimui pavadėlio storis absoliučiai neturėjo įtakos. Standartinis tos dienos karšioko dydis siekė 700–900 gr. Papuolė vienas kitas puskilograminis, vienas kitas kilograminis ar net virš kilogramo sveriantis, o bet tačiau – nei vieno pusantruko ar didesnio!
Pagavau lygiai 5 kilogramus žuvies 😀 Visą ją paleidau atgal namo. Tai tiek apie šio sekmadienio kriminalus! Iki kitų kartų!
