Kasmet su bendradarbiu Ignu keliaujame aplankyti ir patikrinti Sartų ežere gyvenančių žvynuotųjų. Tai jau ilgametė tradicija, kuriai suskaičiuoti vienos rankos pirštų nebeužtenka. Kodėl Sartai? Nors kelias iš Vilniaus nėra trumpas, viską nulėmė kažkada Igno ištarti paprasti, tačiau magiški žodžiai: „Ten kimb!“ Daugiau argumentų ir įtikinėjimų nereikėjo. O šiandien tai jau graži tradicija – kiekviena kelionė kupina įspūdžių, nuotykių ir turiningo laiko. Smagu pastebėti, kad kasmet sugautos žuvies tendencingai augo – tikriausiai tai lėmė ir lemia sukaupta patirtis ir nuolatinis tobulėjimas. Praėjusių metų žvejybos prisiminimai kėlė didelius lūkesčius, tačiau ramybės nedavė mintis: ar tikrai gali būti dar geriau nei pernai? Nusiteikėme šiemet selektyviai gaudyti tik didelius įskaitinius karšius? O gal praėjusių metų laimikis buvo tik vienas didelis atsitiktinumas?
Kelionė prasideda gerokai anksčiau nei pats išvažiavimo momentas. Pirmiausia, prieš porą mėnesių suderiname datą, vėliau – planus su šeimomis ir darbais. Kadangi dirbame toje pačioje įmonėje, mūsų nebuvimas darbo dienomis tikrai jaučiamas, todėl viską tenka kruopščiai suplanuoti. Pagrindinis šios išvykos tikslas – žvejyba, tačiau ji neapsiriboja vien įsistebeilijimu į meškerių viršūnėles. Prie ežero praleidžiame kelias naktis, stovyklaujame, gaminame maistą, pasimėgaujame vienu kitu gurkšniu gaiviųjų gėrimų, diskutuojame įvairiomis temomis ir, žinoma, žvejojame. Kadangi tai jau ne pirma tokia kelionė, visas procesas ištobulintas ir nugludintas iki smulkmenų. Žinome, ką reikia pasiimti, ką nusipirkti. Ignas net turi kontrolinį sąrašą, kurį kasmet šiek tiek atnaujina. Pareigomis taip pat pasiskirstome: aš atsakingas už žvejybos dalį – jaukus, receptus, gyvuosius masalus ir žūklavietės parinkimą ir paruošimą, o Ignas rūpinasi viskuo kitu – stovyklavietės įrengimu, maistu ir t. t.
Išaušus ilgai lauktai dienai, anksti ryte, lyg važiuotume į darbą, pajudėjome Sartų link. Automobilis pilnas žvejybos ir stovyklavimo įrangos. Pakeliui sustojome jau tradicija tapusiose vietose – papusryčiauti „Hesburger“, apsipirkti „Maximoje“ ir užsukti į vietinę žūklės reikmenų parduotuvę. Žinoma, ne viskas ir ne visada klostosi sklandžiai. Visur ieškojome vieno labai svarbaus ingrediento – avinžirnių. Vietiniai sako, kad karšiams geriausiai tinka virti žirniai, tačiau mes jau pernai įsitikinome, kad avinžirniai taip pat puikiai veikia. Kaip Ignas sako, jei skanu mums, skanu ir žuviai. Dėl jų teko prasukti pro kelias parduotuves, kol pagaliau radome tai, ko reikėjo.
Žūklės parduotuvėje pardavėjas tik nusijuokė, pamatęs mūsų 0,12–0,14 mm pavadėlinį valą. Jo nuomone, Sartuose reikia bent 0,20 mm, nes kitaip nieko neištrauksime. Šie žodžiai mus tik dar labiau motyvavo pagauti tokių žuvų, kurių ploni pavadžiai nelaiko.Atvykę radome savo gerąją vietą laisvą ir nedvejodami joje įsikūrėme. Atidavę tradicinę duoklę Neptūnui, kibome į darbus. Aš pradėjau ruošti jaukus, o Ignas – statyti palapinę. Netrukus iškilo dar viena problema – visos musės lervos ir pinkos po kelionės buvo sustirusios. Atrodė, kad liksime be gyvųjų masalų. Laimei, po pusvalandžio saulėje ir kukurūzų miltų SPA, jos atsigavo, o Ignas tuo metu jau buvo spėjęs parvežti atsarginių masalų iš Dusetų. Šįkart viskas baigėsi laimingai – tiesiog buvome per stipriai užšaldę masalus.
Po paruošiamųjų darbų galiausiai pradėjome startinį jaukinimą. Mūsų jaukinimo technika kiek neįprasta: pirmiausia švinuku išžvalgau dugną ir nustatau tikslią distanciją, tada tiek pat virvės išvyniojame ant kranto. Vieną jos galą pririšame prie irklentės, kuria Ignas nuplaukia gausiai sujaukinti pasirinktą tašką. Po gausaus pajaukinimo neilgai trukus sulaukėme pirmosios žuvies – gražios kuojos. Kibimas netruko įsibėgėti – gana įsikibo delno dydžio karšiukai ir kuojos. Vis dėlto tikėjomės pakartoti praėjusių metų rezultatą, kai vos spėdavome suktis tik su viena meškere. Pirmą vakarą to nebuvo – žuvis kibo, tačiau ne taip intensyviai, kaip tikėjomės.
Kitą rytą šiek tiek pramigome, nes per ilgai buvo užsisėdėta prie pirmojo vakaro žūklės. Atsikėlę nukabinome per naktį ant kabliuko užkibusias žuvis. Viena jų atitrūko, nes Ignui traukiant laimikį susipynė meškerės, o kai kas tuo metu vis dar saldžiai snaudė ir negalėjo padėti. Dieną bandėme įvairius masalus ir skirtingas taktikas. Ignas išmėgino metodo žūklę. Su ja kibimų buvo mažiau, bet žuvys pasitaikydavo stambesnės. Didžiausias Igno laimikis, deja, liko vandenyje – vos pakirtus ir meškerei gražiai sulinkus, žuvis nutrūko (neatlaikė pirktinė sistema). Vakare prieš miegą didžiąją dalį likusių gyvųjų masalų nusprendžiau didelėmis šėryklomis sumesti į savo tašką, tikėdamasis rimtesnio rytinio kibimo. Ryte, po nakties, mūsų laukė įprasti karšiukai, tačiau netrukus Ignas ištraukė kelis gražesnius egzempliorius. Nebeištvėriau ir paprašiau plauko sistemėlės bei geriausiai veikiančio oranžinio boiliuko. Ir, pasirodo, jis tikrai veikė – smulkmės kibimai sumažėjo, o kas 15–20 minučių pavykdavo sugauti visai padorų, kartais net įskaitinį karšį.
Reziumė – Sartai ir šį kartą nenuvylė. Žuvies pagavome, kibimų netrūko. Žinoma, po praėjusių metų lūkesčiai buvo labai dideli, tačiau nereikia būti godiems. Kartais didžiausią džiaugsmą suteikia paprasti dalykai – gražus kuojos ar karšio kibimas, gera kompanija ir dar viena puiki kelionė į Sartus. Mes čia tikrai sugrįšime.
