Su Aurelijumi susitarėm anksti ryte nulėkt į Birštoną. Jaunasis klubo kolega prasitarė ant „betonkės“ nežvejojęs, todėl vietos pasirinkimas buvo greitas ir paprastas – pirmyn, man svarbu tik krantas ir vanduo. Planas lieka planu, bet kartais likimas netikėtai šypteli pro debesis šviesiu saulės spinduliu – Aurelijus iš žmonos išgirsta auksinius žodžius „Lėkit iš vakaro!“. Mudu du paklusniais žvejais būdami pernelyg nesipriešinome moters valiai ir paklausėme. Tik viena maža bėdelė iškilo – aš dar nebaigęs darbo, todėl perduodu Aurelijui masalus – tegul lekia iš anksto ir užima vietą, o aš prisijungsiu vėlėliau. Maža to, važiuodamas po darbo, sakau, dar ir kaimyną panervinsiu, pakviesiu prisijungt, gi sakė nevažiuos. Bet… sakau lekiam į Birštoną. Kada? Dabar. Gyvų turi? Pasidalinsim. Tai baigiu valgyt ir lekiam. Taip „panervinimas“ virto dar vienu keleiviu pas mane mašinoj.
Tokia tad linksma žvejybos priešistorė. Vietos gaunam tik pačioj betoninės krantinės pradžioj, kurios, kaip žvejų porinama, yra pačios prasčiausios. Aš išvis sėdu išvis prieš „betonkę“, kur reikalai visai visai… Bet mes gi lengvų kelių neieškom. Aš iškart startuoju toli 55+m. Pirma žuvis buvo ožka, todėl, natūraliai tikiuosi, kad paskui kibs karvės. Iki tamsos truputį pakankino mažmožiai – plakiukai ir kuojos. Sutemus pasirodė radiaciniai plakiai, o po jų – tai, dėl ko mes čia ir atvažiavome. Pradėjo kibt karšiai. Gal ne taip kaip vidury krantinės, nuo kurios gan dažni buvo laimingi šūksniai, bet 9 karšelius pavyko iškrapštyt ir man (skųsti tikrai nėra ko). Bičiuliai tuotarp pagavo kas šešias, kas aštuonias galvas, pasitolinę į daugmaž mano žvejojamo atstumo. Dar pridėsiu standartinį žvejų pasiteisinimą, kad didžiausias „nuėjo“. Vietos prastumas pasireiškė įkyriu kliuviniu (kažkur už 20 metrų nuo kranto). Ar tai griežta parandė, ar šiaip kas, bet betraukiant žuvį nuolat strigdavo šėrykla – tokiu būdu purvinomis rankomis iš manęs buvo išplėšti keli karšiai. Kitus, iškėlęs meškerę kaip žaibolaidį, sugebėjau perkelti, bet tie, kurie nenorėjo prašomi kilti nuo dugno, ten ir pasiliko.
Apie taktiką ir galaktiką. Jaukas saldintas, geltonas, prigesintas rudais dažais. Karpyti buvo verta sliekus ir trūklius. Ant kablio – 4-5 trūkliai. Pavadėlis tarpgalaktinis – 2 metrai ir 0,1 mm plonis. Storesni, panašu, mažai kam buvo įdomūs. Kabliukas irgi nedidelis – 14 nr. Distancija – tik tolimoji 55 m+.
Tai toks tas buvo smagus panaktinėjimas. Dabar žvejyba greitu laiku nenumatoma, tad bijau, kad reiks leistis žemiau Kauno – anksčiau ar vėliau turi rimčiau ir ten žuvis sujudėti. Galbūt ten ir pasimatysim! Iki!
