Informacija tarp žvejų sklinda greitai. Mane pasiekia intriguojančios žinios, jog mano kaimo apylinkėse pasirodė ponaičiai karosai. Tai sužinojęs, Edvinas pirmadienio rytą deda ant stalo rimtą pareiškimą – privalome savaitgalį bandyt. Penktadienio pavakarę atvykstam ant kranto. Šlykštus šoninis vėjas netrukus nurimsta. Toliau seka visa vakaro programa: statomės kubą, kuriam šašlykinę, vakarieniaujam ir, be kita ko, žvejojam. Kadangi tikslingai gaudom karosą ir karpį, naudojam method feeder tipo šėryklas bei sistemėles. Ant kabliuko adatėlės boiliukai, wafteriukai, skysčiai ir t.t.
Tą vakarą panaktinėjom, bet, deja, tuščiai. Visi statymai – ant rytinio kibimo. Numigę keletą valandų, pradedam mojuoti meškerėmis iš paties ryto. Maloniai nuteikia tik karšta kava, nuo kurios virimo ir pradedam dieną. Oras gana šlykštus, o mūsų masalus žuvis apeina… Galiausiai priimam sprendimą, jog reikia keisti vietą.
Valanda, gal dvi ir mūsų kovinė dvasia jau dūzgia kitam krante. O čia veiksmas nuo pirmų metimų – method sistemėlės jau pakeistos in line, o ant stalo jau nebe boiliukai, o gyvi masalai. Tiesa, susidūrėm su neblogu iššūkiu, kadangi mintis ir pagrindinis taikinys buvo karosas, todėl gyvų masalų buvom pasiruošę itin kukliai – viso labo pusę litro pinkučių, puslitrį muslervių ir 300 gr. trūklių. Skamba gal ir neblogai, bet derėtų nepamiršti, kad čia mums dviem ir visai parai. Bet mažas karšiukas nebuvo labai išrankus ir kibo be problemų rasdamas vos vieną kitą masalą ant dugno. Pagrindas – jaukas. Žvejyba – aktyvi.
Mažas karšis kimba be sustojimo, bet jam nurimus, tarsi iš akademinio vadovėlio, galima laukti ir tikėtis pasirodančių rimtų plačiašonių. Dažniausiai taip ir nutikdavo. Mažų karšiukų būrį tiesiog išvarydavo lauk didesnieji, o tada jau pats tikrasis džiazas temti jį į krantą. Rytinis kibimas, ko gero, per daug nesiskyrė nuo dieninio. Kibo non stop praktiškai visą parą. Ryte radom savo norimus karosus, bet, deja, švendruose ir sėkliuje. Jie neršia. Oi kokių jų ten plaukiojo… Akivaizdu, kad karosams dabar ne tas galvoj ir mes penktadienį sudeginom jų belaukdami. Na o didieji karšiai jau kimba – nors dar kūdi ir spoguoti kaip reikalas. O piktumas jų… Mamamia… Kova su kiekvienu pikčiurna atpirko pirmos dienos mūsų vargus. Žvejybos pabaigą priešpaskutiniu metimu vainikuoja raudė. Priešininkas neeilinis, o ir spalvytės… Wow! Parą praleidome ant kranto. Prigaudėm daug žuvies su labai minimaliu gyvųjų masalų kiekiu. Puikus laikas gamtoje, sukirsti skanūs šašlykai, geras kibimas bei nuostabus oras. Kokie gyvieji masalai šiomis sąlygomis nedirbo, informacijos neturime… Skurdoką šiuo požiūriu stalą kompensavo didelis jauko kiekis ir dar didesnis žūklės tempas. Nesumeluosiu – gaudėme non stop. Ant kablio skaniausiai karšis kando trūklius. Su musės lervomis ir pinkutėmis viskas gerai, bet išlaukimai akivaizdžiai ilgesni. Reziumė paprastas: norėjom karoso, o nusitrenkėm iki karšio 😀 Gal kitąkart?
