Dėliodamasis planus artėjančiai savaitgaliui, pirma ir pagrindine žvejybine opcija buvau pasirikinęs Nemuną ties Jurbarku. Bet, kaip sakoma, mes planuojam, o Dievulis juokiasi — taip nutiko ir šį kartą. Ketvirtadienio pavakarę planai pasikeitė ir pasimatymas su seniai matytu Nemunu buvo nukeltas kitam kartui.
Kadangi priklausomybė žvejybai auga, savaitgalis be žvejybos tampa sunkiai įsivaizduojamas, todėl teko griebtis plano B ir šturmuoti Kauno marias. Nemaža dalis klubiokų ir mūsų klubo bičiulių jau buvo nusprendę išsiaiškinti, kas yra kas mūsų klubo organizuojamose 1 x 1 varžybose. Mudu su Mantu, kol mūsų sparingo varžovai akistatai šį savaitgalį nespėjo susiruošti, nusprendėme pabandyti ir patikrinti Kapitoniškes. Praėjusį savaitgalį penktą valandą ryto vietos ten jau neradome, tačiau šįsyk ištraukėme laimingą kortą ir panašiu metu anksti ryte radome vieną laisvą vietelę.
Kadangi laisva vieta tik viena, nieko labai neprigalvosi. Virš galvų kabančios medžių šakos ir plevėsuojantys kolegų žvejų palikti – dievams paaukoti – valai vertė neštis platformas vandenin kiek įmanoma toliau. Taip ir padarėme — pasistatėme įrangą maksimaliai toli ir tikėjomės, kad vanduo nepradės kilti, nes kitaip su trumpais guminiais batais kelias kranto link būtų šlapias 🙂
Man žūklė šiame ruože tikrai ne pirma, tad daugiau mažiau viskas aišku — atsirenku dvi distancijas ir pradedu nuo artimosios. Keletas šėryklų į tašką su jauku ir gyvais pagardais, ir prasideda laukimas. Šiandien jaukus maišiausi iš įvairiausių VDE likučių. Tikriausiai visiems žinomas jausmas, kai lieka vienas nebaigtas pakelis jauko — tyliai laukia kamputyje, kol išauš jo diena. Ta diena išaušo šeštadienį. Į kovą išleidau aibę VDE jauko likučių: Record, Crack Bream, Crack Roach, Carp ir dar keletą kitų priedų. Viską sumaišius, išėjo visai smagi jauko konsistencija, o, panašu, kad ir žuvis į ją nespjovė.
Taigi pirmas metimas ir, nepraėjus nė penkioms minutėms, krante atsidūrė pirmas karšiokas, sveriantis apie 500–600 g. Pirmą pusantros valandos mane kankino praėjusių kelių žūklių bėdos, bet galiausiai atsirinkau tinkantį ir kertantį kablį ir tada reikalai pajudėjo dar greičiau.
Reikėtų paminėti, kad startavome gana anksti — apie 7 valandą, gal net truputį prieš. Pirmi metimai iškart priminė, kad dar pavasaris, o ledas ant žiedų signalizavo, kad dar ne vasara. Ačiū Mantui — jis turėjo aliejaus, kuris gerokai palengvino žūklę, nes tas ledukas, per Marytės plauką, vos nekainavo lūžtančių galūnėlių 🙂
Visos žūklės metu žuvis buvo aktyvi — karšelius pakeisdavo kuojos, tada, atlikus pakitimus, minėtieji draugai sugrįždavo ir vėl tęsdavosi veiksmas. Praktiškai visą laiką gaudžiau artimajame taške. Tik vienu metu maždaug pusvalandžiui buvau persimetęs į tolimą distanciją, bet ten sulaukiau tik smulkių kuojų atsako, tad ilgai neužsibuvęs grįžau atgalios. Žūklės metu eksperimentavau su skirtingomis šėryklomis ir įvairiais priedais — kai kurie tikrai veikė, o kai kurie geram pusvalandžiui apramindavo tašką. Kaip visada, su cheminiais priedais reikia elgtis atsakingai 🙂 Labiausiai šiandien pasiteisino šulinukai, o pavadėliai, kaip visada, 0,1 mm ir iki 1 metro ilgio. Kabliukai — prasukta aibė variantų, bet šįsyk puikiai dirbo seni geri A1.
Tai tiek žinių iš Kauno marių — žuvis aktyvi, kimba, tad ir mes, žvejai, nesnauskime, mėgaukimės žūkle ir labai gražiai bundančia pavasarine gamta.
Iki kitų kartų prie vandens!
