Nors tautos išmintis byloja, kad anksti kėlęs nesigailėsi, tačiau ne visi ir ne visada yra linkę klausytis kitų – ypač porinusių prieš šimtą ir daugiau metų. Jei rimtai, akys seniai jau blizgėjo išlėkti prie marių ar Nemuno ir pradėti savąjį atvirojo vandens sezoną, tačiau gyvenimas gyvenimėlis su savo korekcijomis tokias mintis kuriam laikui buvo nugrūdęs kažkur už spintos. Kad kvėpuoti ir užmiršti žvejybos reikalą nebūtų taip lengva, rūpinosi mieli ir gerbiami klubiokai. Vos sukumpsti prie kompiuterio lango, tik žiū – klubo „chat‘e“ sumirksi pluoštas nuotraukėlių su pagautomis karšių kaimenėmis, pusmetriniais šapalais ir per visą ekraną blizgančia vieno ar kito bandito šypsena. Tokie dirgikliai kaupiasi lyg oras pučiamam balione, kol elementarioji fizika visa gerkle išrėkia savo dėsnius – t. y. nuo slėgio (nervinės įtampos) pertekliaus balionas galop susprogsta. Tokia garso banga, žinoma, išbudina net giliausiu žiemos miegu vis dar miegojusius lokius…
Tokių mūsų, vargais negalais iš guolio išsikuitusiųjų, buvo trejetas – dviejų brolių Švagerių ir Evaldo (mano bendravardžio). Kad klaidžioti patamsy būtų saugiau ir drąsiau, patalkinti šventu reikalu sutiko dvi pagrindinės klubo galvos – Giedrius ir Ričardas. Juoba abiejų jų jau mojuota šiemet meškerėmis ir apšniukštinėta potenciali pavasarinių karšių medžioklės vieta. Tad mums, iš paskos besekantiems ir užmiegotas akis betrinantiems, teko su viskuo besąlygiškai sutikti. Iš esmės visą šios dienos žūklės preliudiją būtų galima apibūdinti trumpu ir lakonišku – „Būkit ketvirtą prie Kruonio! Nevėluokit!“
Nevėluojam ir žvyrkeliais, miško keliais bei laukais skuodžiame sutartos vietos link. Pavasaris vis dar ankstyvas, visi išbadėję, todėl papildomos keletas rytinio miego valandų gali sugriauti visus dienos planus – paprasčiausiai didėja rizika neberasti vietos. Vilniaus banditų brigada išjudame apie antrą nakties, o Evaldas ir Giedrius – dar kiek ankstėliau. Mieste gūdi naktis. Jausmas tarsi būtum išsiruošęs kelionei kažkur toli į žemupį. Miegu, galima sakyti, nemiegota. Tokios dabartinės realijos, todėl privalu jų laikytis, jei nenori likti ilga nosimi.
Vis dar ryškiai blizgant mėnuliui dangaus platybėse, galiausiai visi susibėgam prie marių (ar Nemuno – kas kaip bepasakytų). Nors iki aušros dar reikės kaip reikiant luktelėti, tačiau laikas neprailgsta. Pirmiausia pasisveikinimai, akvatorijos apžiūrėjimai ir porcija tradicinių juokelių – Giedrius visada būna paruošęs pusryčiams jų šviežesnių ir sodresnių. Tada pasiruošimas – jaukai, masalai ir platformų statyba. Tiesa, mes prie vandens ne vieni. Kai kurių meškerės brolių nesibodėta visiškoje tamsoje išplaukti valtimis ir, regis, taip pat ruoštis rytinei žūklei dugninėmis meškerėmis (gal karosų?). Iš šalies – gana ekstremalu, bet ko gi nepadarysi dėl tų išganingųjų meškerės linktelėjimų.
Nors vėjo nėra, visiškas štilis, tačiau ankstyviausiomis ryto valandomis pasikandžioja šaltukas – pabąla priekrantės žolė ir mūsų sukrauta žvejybinė manta (pamatysite nuotraukose). Aivaras, būdamas tikras inžinierius, pamąsto apie tai iš anksto ir parūpina broliui specialių rankų šildiklių, parduodamų žūklės reikmenų parduotuvės. Turiu pasakyti, kad tai visai geras daiktas, ypač kai šąla nagai poledinėje žūklėje. Po greito apsitarimo, viduriuoti (t. y. gaudyti viduryje) lieka PŠŠ – t. y. (P)ečkaičių Giedrius su dviem (Š)vageriais. Priekrantės ruožas ne pats plačiausias ir, žinoma, ne guminis, todėl sėdam petys į petį. Galima sakyti, kad teks gaudyti varžybinėmis sąlygomis. Ir gerai, ir blogai – viena vertus, tik tokiomis sąlygomis gali ko nors išmokti (įsitikinti, kas iš tikrųjų veikia, o kas ne), kita – sezono pradžiai norisi iš peties „prilupti“ žuvies, o ne dalintis ja su kažkokiais banditėliais. Kaip mes mėgstame informacinėse klubo platumose pašaipalioti – žuvies, ypač karšių, visiems tikrai neužteks!
Taip pamažu pamažu, pabaigiami paskutinieji pasiruošimo darbai, tariamas įžanginis žodis kamerai (Aivaras prižadėjo susukti vaizdo juostą apie šios dienos nuotykius) ir tūpiame ant savo žvejybinių sostų. Už nugaros tuo tarpu vis labiau zuja kolegų meškeriotojų automobiliai. Akivaizdu, jei būtume pasirodę prie marių pusvalandžiu vėliau, vietos būtų tekę ieškoti kitur. Laimei, šiandien buvome pirmieji, todėl galime ramiai galvoti tik apie žvejybinius reikalus. Iš pirmųjų mostų aiškėja, kad bene visi startuoti pradedame nuo artimos distancijos – ~35 metrų, ties kuriais minkštą dugną pakeičia ryški „tarka“. Aš pats rezgu mintį iškart pasiruošti du taškus – be artimosios, siuntinius paruošiu ir tolimajai, į kurią bus galima operatyviai persikelti, jei nesulaukčiau žinios iš „artimųjų“ – t. y. artimojoje distancijoje esančios žuvies (tai dar vienas mūsų klubo pigjuokis, sugalvotas čia ir dabar). Mintis labai paprasta – ryte žuvis turėtų būti ir maitintis arčiau kranto, o įsidienojus atsitraukti tolėliau, todėl apie šį scenarijų yra pagalvojama iš anksto – du taškai su apyvienodėmis pradinio pajaukinimo dozėmis. Kadangi Ričardas sėdi visiškai šalia manęs, klusteliu jo minčių apie startinius reikalus. Jis savąjį žuvies paieškos plotą nusprendė išdiferencijuoti dar smulkiau – atsirinktos net trys orientacinės distancijos, kurioms iš anksto paruošta po atskirą meškerę.
Pirmasis startuoja ir žuvies atsako sulaukia Giedrius. Platus klubo prezidento rankų mostas ir visiems akimirksniu aišku, kad aname gale žuvis – krantan keliauja pirmasis puskaršiokas. Bendras visų ūpelis kilsteli – panašu, kad tuščiomis šiandien neturėtume sėdėti. Taip iš tiesų ir buvo – artimojoje distancijoje visiems pasirodė gyvybės ženklų, tik jau patys kibimai nepavasariškai delikatūs. Vos ne vos krusteli viršūnė ir vėl tylos pertraukėlė. Atrodė, kad ties pirmąja parande susirinkęs vaikų darželis, kuriems masalai reikalingi ne pasistiprinti, o tiesiog paišdykauti. Visgi tokios nuojautos netruko išgaruoti, kai pavyko pakirsti pirmuosius nusikaltimo bendrininkus. Pasirodo, nesuprantamo atsargumo ir įtarumo nusprendė laikytis visai sportiniai karšiokai (apie 500 gr ir į viršų). Natūralu klausti, kodėl. Evaldas dėl šios priežasties maksimaliai išsilengvino sistemą, tačiau kibimo intensyvumas ir rezultatyvumas nepakito. Yrėmės visi daugiau mažiau panašiai. Toks įspūdis, kad ryto valandomis žuvis ir pakilusi, ir „prašokanti“ – nestojanti į tašką ir reguliariai nesimaitinanti. Su tokiais scenarijaus susidurta nesyk, todėl bent jau aš mintijau, kad pastovesnio žuvies suaktyvėjimo reikia tiesiog išlaukti. Visgi tokių lūkesčių būta be pagrindo. Atsargieji kibimai lydėjo visos žūklės metu. Pasikartosiu, atrodo, kad žuvis žaidžia su masalu, o ne godžiai jį ryja, todėl kibimo sėkmė priklauso nuo to, kiek neatsargiai žuvis paims masalą. Jei tokia neatsarga baigiasi pajaustu kabliuku lūpoj, kibimas „sugriežtėja“, o jei ne – tavęs laukia pavienės musės lervų ar net trūklių iškamšos. Nepasitvirtino ir spėjimas, kad įsidienojus turėtų atgyti tolimieji taškai. Juose taip pat būta tik atsitiktinės ir pavienės žuvies – žuvis visą žvejybos laiką, galima sakyti, nesitraukė nuo artimosios parandės. Be to, pagrindinis šios žūklės modus operandi – nuolatinė musės lervų kombinacijų ant kabliuko kaita. Tiesa, Evaldas sakėsi, kad jam geriausiai veikė trūklių ir pinkutės deriniai. Skirtingi jaukai, šėryklų keitimas, gyvųjų masalų vienoks ar kitoks dozavimas taip pat nepavirto raktais į sėkmę. Spėčiau, kad „štilinę“ dieną žuvis tiesiog malėsi po akvatoriją visais horizontais, todėl pridėtinė bet kokio taktinio manevro vertė buvo momentinė. Tik imi patikėti, kad užtikai kažkokią tendenciją – viena dvi žuvys ir viskas baigiasi. Ir pas visus tas pats – sunku būtų patikėti, kad visas penketas mūsų tuo pačiu metu darytų tas pačias klaidas. Neatmestina, kad išsiblaškiusi ir gana paika žuvis yra ir padidėjusio presingo šiomis savaitėmis pasekmė – jei tie patys vandens ruožai plakami be paliovos nuo ryto iki vakaro, natūralu, žuvis turi tapti ir išrankesnė, ir atsargesnė.
Visa tai lėmė, kad nėra prasmės šiandien dalintis stebuklingais receptais ir patarimais. Nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienas labiau patyręs žvejys turi savąją prieigą atsargiai žuviai pergudrauti. Nieko naujo nepasakysim, kad vienos iš alternatyvų tokiais atvejais yra sistemų išlengvinimas, masalų sumažinimas, jauko ir gyvųjų masalų porcijavimas. Galutinis šios dienos rezultatas tiesiog koreliavo su artimojoje distancijoje praleistu laiku – tie, kurie žūklę pradėjo nuo tolimosios distancijos, susidūrė su laiko sudeginimo problema ir galvosopiu sustiprinti savo konkurencines sąlygas perėjus prie artimosios – atitraukti įnoringą žuvį nuo kaimyno. Jei tai būtų besotė ir išbadėjusi žuvis, gelbėtų penki „kamazai“ su gyvaisiais masalais, o dabar tiesiog reikėjo maitinti arbatiniu šaukšteliu išpaikintus mažamečius vaikus. Kiek tokiais atvejais gali būti bendrosios logikos, turbūt visi nujaučiame.
Kaip ten bebūtų, per visą žvejybos sesiją, kas daugiau, o kas mažiau, tačiau žuveliokų prirankiojome. Pasitaikė ir vienas kitas „bonusas“. Nuotraukoms vaizdų tikrai užteko – yra, ką parodyti ne tik uošvienėms, bet ir plačiajai visuomenei. Be to, nevalia pamiršti, kad tai tik pati sezono pradžia. Reikia tikėtis, kad „kai atšyla oras, pakyla ir noras“. Turbūt suprantate, kad kalbu ne tik apie mus, žvejus…
Likite ant mūsų klubo kabliukų ir iki kitų susitikimų prie vandens!
