Spontaniškai sugalvojau keletą laisvų valandų praleisti prie vandens. Vanduo atviras, tačiau krantai vis dar sukaustyti pakankamai storu ledo sluoksniu. Patikrinęs ledą, drąsiai nešuosi mantą ant šio, man kiek neįprasto, bet stacionaraus, pedano. Susidedu, susiruošiu, atsimatuoju, prasiskenuoju – senos dainos, geros dainos teskamba vėl naujai. Tiesiog be galo mėgaujuosi visu tuo saulės spinduliuose. Gamta po ilgo žiemos miego… Taip keista, bet kartu ir magiška, jog pagaaaliau vėl laikau meškerę rankoje ir sėdžiu ant savo platformėlės. Šiemet turėjom neeilinę žiemą, kuri privertė ilgam pamiršti feederiuką.
Pirmi metimai, pirmi šėryklos „pliumpt“ ir pirmi žaibiški kibimai jau pačioje žūklės pradžioje. Atrodo, kad visai tai net ne tikra, lyg lengvam sapne. Kad emocijų būtų visa paletė, jau trečiu metimu anam laido gale sulaukiu neprasto pašnekovo. Vieną, antrą, po to dar trečią… Su kiekvienu iš jų trumpas asmeninis pokalbis apie mūsų prarastą laiką, kol nesimatėm žiemą, trumpa fotosesija ir leidžiam atgal namo. Ledas po manim traška, braška, bet nuo tik daugiau egzotikos.
Kažkokių didelių įmantrybių nebuvo, žuvis valgė godžiai ir daug, kibo ant didelio masalo ir nereagavo į pavadėlio storinimąsi. Žvejybą pradėjau su 0,10, o baigiau su 0,14 ir dideliu kabliu. Distancija seksuali – 49 m. Nemažas dumblo sluoksnis ant dugno, tačiau jame karšis nesunkiai randa, ko jis nori. Azūkles parūpinti gyvieji masalai ir jaukai – bombiniai!!! VDE jaukus karšiukai lapnojo išsišiepę, jau net nepasakosiu – viskas ir taip aiškiai matyti.
Žvejyba bombinė, sezono pradžia – taip pat, geriau net nesugalvočiau! Žuvis aktyvi, oras geras ir pavasaris tik įsibėgėja!
