Visai neseniai gyriausi gana sėkminga poledine žūkle viename nedidelių Akmenės tvenkinėlių. Išties pasportavau iš peties ir pagavau gerus 15-20 „kepamų“ ešerių. Ko dar norėti po tokios žūklės? Anąsyk rašiau, kad pirmos minties buvo nulėkti iki Ventos, bet Ramūno paprotintas šio plano atsisakiau. Dabar gi, kai pirmosios sąskaitos sėkmingai suvestos, laikas sugrįžti prie pradinių intencijų. Maža to, ta pačia mintimi netrunku užkrėsti ir Ramūną. Po smagaus ir bičiuliško pasisėdėjimo pirtyje, šeštadienio pusdienį nusprendžiame dedikuoti trečiai pagal dydį Lietuvos upei. Ko joje tikėtis šiuo metu, neturime žalio supratimo. Bet, kaip sakoma, nepabandysi – nesužinosi.
Susibėgame savaitgalio dienos rytą abu kiek prieš aštuonias ir pasukame Palnosų link. Pakeliui matyti trejetas ketvertas mašinų, apspitusių kelias Ventos intako – Dabikinės – duobeles. Tuo tarpu prie Ventos nė gyvos dvasios. Kadangi žvejyboje šventos (t. y. kibios) vietos paprastai tuščios nebūna, nieko nesakydami persimetame su Ramūnu įtariais žvilgsniais. Gal tiesiog ledas nesaugus? Pačios didžiosios sraunumos, natūralu, vis dar atviros, tačiau visur kitur plyti vientisa ledo danga. Jei dar prieš atvažiuojant ir buvo lengvų abejonių, tai galutinai jas išsklaidė ryškios keturračio vėžės per visą upės ilgį. Jei jau tokį monstrą ledas laiko, tai jau du 40+ pusamžiai vyriokai tikrai neturėtų įlūžti. Tiesą pasakius, greit paaiškėjo, kad ledas storesnis nei ant vakar lankyto karjero. Matyt, ant ledo buvo tiesiog mažiau sniego, todėl šaltukas upę sukabino kur kas tvirčiau.
Be keturračio provėžų, ant sniego nematyti žmonių paliktų pėdų ir prigręžiotų ekečių. Dar vienas prastas ženklas. Pirmiausia pragręžiame ekečių seriją ties kranto linija, kur vasarą ir rudenį mikrodžigu pavykdavo prišnekinti visai gražių ešerių. Pradžiai patikrinsime duobeles ties medžių sąvartomis, o tada kulniuosime klasikinių savo vietų link. Prazonduojame abi pakrantes, tačiau nesulaukiame jokio atsako. Rasti žuvį upėje žiemą nėra taip paprasta. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir žuvų lokacijos. Ramūnas pastebi, kad prie bendro reikalo neprisideda ir itin žemas Ventos vanduo (galėtum sakyti, dabar kone vasaros lygis). Šis faktorius taip pat daro tiesioginę įtaką žuvies migracijai. Žodžiu, loginė kebeklė ne iš lengvųjų, o kai dar pirmosios dešimt ekečių visiškai tuščios, ji tampa ne tik paini, bet ir kiek slegianti.
Po tuščios pirmosios stotelės pasukame tų taškų, kuriuose kažkada sėkmingai pagaudyta ešerių išimtinai žiemą, link. Vėlgi anais kartais būta priešpavasarinio atlydžio, o dabar dulka lengva pūga po kone savaitės arktinių šalčių. Kaip ten bebūtų, kito pasirinkimo neturime – einame pramintais takais nebeišradinėdami dviračio. Kad tiesiog be reikalo negraibstytume oro tuščiomis kalbomis, reziumuosime trumpai ir drūtai – trys pirmosios dienos pusės valandos vainikuotos vienu „lydekiniu“ ešerioku ir pūgžliu. Nė mažiausio supratimo, kodėl tokia nesvetinga šiandien Venta. Viduržiemis? Bet jau pirma vasario pusė? Storas ledas, apsnūdusi žuvis? Bet upės tėkmė daugiau prisotina vandens deguonies nei aklinai sukaustyti karjerėliai, kuriuose žuvis pakankamai aktyvi. Gal tiesiog neužlipome žuviai ant galvos? Bet per 50+ ekečių bent kažkas turėjo sušmėžuoti. Ir vėl aišku, kad neaišku…
Ši tuštuma truko iki vidudienio. Kadangi nesinori visą dieną praleisti iš esmės gyvenant nežinioje, nusprendžiame likusias dienos valandas sudeginti savo pamiltame tvenkinėlyje. Visgi bičiuliškas šnekas kur kas smagiau palydėti bent jau vienu kitu „Yra! Šitas geresnis!“, o ne žvalgytis vienas į kitą klausiamais žvilgsniais. Žodžiu, sukritome į mano miesto visureigį ir po gero pusvalandžio atsidūrėme prie vandens, iš kurio tikėjomės dienos išgelbėjimo. Išsigelbėjome, bet tikrai ne įspūdingo dydžio laimikiais. Kažkiek surankiojome atsitiktinių ešeriokų, pakliuvo viena kita nelegali lydekaitė ant blizgutės (jos, suprantama, iškart iškeliavo namo) ir viskas. Pratikrinome dar prieš kelias dienas lankytus kibius ruožus, tačiau šįkart viskas kitaip. Toks jausmas, kad nuo visiškos negarbės išgelbėjo 15-20 vakarinio kibimo minučių (gal per tas pačias minutes ir Ventą būtų ką nors mums padalinusi?) Kiek sugebėjome per jas pagauti, tiek. Visa kita tik sprindinukai ešeriukai ir tik po vieną iš eketės.
Kas dėl visko kaltas? Kodėl Venta tuščia visomis prasmėmis (ir žvejų, ir žuvies), vienas Dievas žino. Gal vėl reikėtų sulaukti rimtesnio šaltuko arba tikro atlydžio (tada baltoji žuvis suaktyvėtų). Aplankyti ir patikrinti žinomi taškai, ne šiaip sau klaidžiota. Žodžiu, kaip visada, pernelyg daug nežinomų kintamųjų, kad viską būtų galima aiškiai ir paprastai paaiškinti. Ką surinkome, pasidaliname nuotraukų galerijoje. Jei taip vienas visą dieną būtum slampinėjęs, gal ir žema nosimi būtum namo grįžęs. O dabar – pasibūta su bičiuliu, prisiminti vaikystės metai ir pakvėpuota gimtinės oru (sako, kad jis grynesnis).
Likite ant mūsų klubo kabliuko ir iki kitų kartų!
