Gruodžio 21-oji… Jei už lango plona paklote ant žemės gultų snaigės ir kandžiotųsi bent kelių laipsnių šaltukas, veikiausiai visi meškerės broliai jau ramiai snūduriuotų žiemos miegu. O dabar gi… Tarsi pilnas scenas sukviesti norinčios popmuzikos žvaigždės, mes iškilmingai pranešame apie dar vieną 2025-ųjų „atsisveikinimo koncertą“ (turbūt kokį penktąjį jau). Na bet patys pagalvokit, kaip kitaip? Nors pirmasis žiemos mėnuo pamažu į pabaigą, tačiau termometre visi 5-6 laipsniai šilumos, vėjas simbolinis, o lietus tik kur ne kur papurškia. O jei dar klubo kanale žinutės nuolat spirga. Tai vieno prie vandens būta, tai kito… Tai vieno karšiokų pagauta, tai kito…
Žodžiu, trise – Mažvydas, Ričardas ir aš – šįkart gal jau tikrai finaliniam šių metų akordui nusprendėme susibėgti prie Darsūniškio. Apie šešias garbusis mūsų trio įsuka į visiems žinomą keliuką prie Nemuno. Iškart lengva nuostaba – apie karšiokų kabaliones vis dar daug kur pakalbama ir parašoma, tačiau automobilių vos vienas kitas. Gal sekmadienis, gal didysis anšlagas buvo vakar, o gal jau vyrija įniko į visuotinį pasiruošimo šventėms šurmulį. Įsidienojus, tiesa, tuščių kranto proskynų beveik nebeliko, tačiau jausmas toks, kad visos didžiosios čionykštės mugės kažkur toli už horizonto. Nors Darsūniškio krantų nuošaliu ir jaukiu užukampiu niekaip nepavadinsi, tačiau mažėlesnė žvejų masė mums tik į naudą. Žvejai jau tokie sutvėrimai, jiems „svetimo džiaugsmo nebūna“ (parafrazė senojo posakio „svetimo skausmo nebūna“), tik savas. Jei jau kimba žuvis, tai pageidautina tik tau ir kuo didesnė. Jei kaimynas plėšia kašalotus vieną po kitą, o tu tik krapštai nosį, anoks čia ir džiaugsmas, anokia čia šauni kaimynystė. Nors visa tai ir vienas didelis juokas, tačiau šioje mintyje, matyt, būtų galima sutikti ne vieną iš mūsų.
Laimingi ir išsišiepę randame tiesiog visą priekrantės stadioną, kuriame be vargo petys petin įsikuriame visi trys. Aš tradiciškai paliekamas „viduriuoti“ (t. y. gaudyti viduryje) – svarbiausia, kad šie reikalai neprogresuotų. Jaukai šiandien ir vėl eksperimentiniai – įvairiomis VDE jaukų kombinacijomis stengiamės išryškinti skirtingus akcentus. Ričardas savąjį variantą iš peties pasaldina, o aš saviškį sūrį dar pagardinu dviem saujomis gryniausių žuvies miltų. Mažvydas pasuka dar kitu keliu ir savo receptą konstruoja iš tūkstančio ir vieno ingrediento. Žinoma, jaukai jaukais, tačiau ne ką mažiau svarbios gyvųjų masalų kolonijos. Kaip ir kaskart, jų visas arsenalas – trūkliai, sliekai, musės lervos, pinkos, kasteriai. Kone automatu pabaigiame visus pasiruošimo žūklei darbus ir apie aštuonias pradedame dar plačiau šypsotis (mat, jau kiek prašvinta ir galima pradėti žvejybinį žygį).
Kadangi šiandien mūsų trio atlieka vieną banditišką menuetą, stengiamės koordinuoti savo taktikas (ne tik eksperimentuojame bendromis galvomis su jauko receptūromis). Mudu su Ričardu startuojame artimesnėse distancijose, iškart už artimojo vagos šlaito (~40-45 metrai), o Mažvydas nušuoliuoja gerų dešimčia penkiolika metrų toliau. Mintis ta, kad ryto metą žuvis turėtų būti pasislinkusi kiek arčiau kranto, o įsidienojus atsitraukti atgalios į pačią vagą. Tuo netrukus ir turėtume įsitikinti – t. y. ar arčiau gaudantieji pirmieji sulauks kažkokių signalų, ar tolėliau gaudantis Mažvydas. Pirmųjų žinių ilgai laukti nereikėjo. Šioks toks veiksmas užsikuria pas arčiamėgius banditus. Keista tik tai, kad kibimo praktiškai nematyti. Nors į mūsų duris pasibeldžia pirmieji puskaršiokai, kurių tikrai nepavadinsi lengvaatlečiais ir negalinčiais rimčiau timptelėti meškerės viršūnėlę, tačiau dėl tokių keistenybių su Ričardu susižvalgome įtariais žvilgsniais. Jau pakeliui namo aptarinėdami žūklę, spėjome, kad itin silpna kibimo animacija galėjo būti nulemta dviejų priežasčių – jaukinamojo taško lokacijos visiškai šalia parandės ir sulėtėjusių žuvies apsukų atvėsus vandeniui. Turėtina omenyje, kad šėryklai atsidūrus iškart už aukštos ir aštrios parandės, gana stačiu kampu išlenkiamas valas, todėl žuviai tenka papildoma „našta“ trūktelėti sistemą. Kai šiltuoju metu žuvys suka dieninį kilometražą ir aktyviau juda, šie faktoriai nėra tokie svarbūs. Dabar gi atrodo, kad žuvis paima masalą ir kone stovi vietoj, o tu matai tik neaiškius ir retus galūnėlės linktelėjimus. Visgi žiema yra žiema ir tokios indikacijos leidžia susidaryti bendresnį vaizdą apie dabartinę žuvies elgseną.
Kai pasirinktu tašku aštrioji parandė prašokama, papildomos valo trinties išvengiama, todėl kibimai kiek išraiškingesni. Tiesa, jų reikėjo kiek ilgėliau palaukti. Po gana greito mudviejų su Ričardu starto reikalai pradėjo lėtėti ir vis dažnesni svečiai tapo ponaičiai pūgžliai. Visa tai pamatęs pamažu atkuto toliamėgis Mažvydas – jo vis dažniau ir vis garsiau pradėta kalbėti apie kibimus. Štai vienas jo karšiokas, štai kitas, o mudu su Ričardu tik gūžčiojam pečiais. Maža to, didžiajai klubo galvai R ramybės nedavė ir įtampą kėlė užsispyrusi naujoji jo kamera – didysis planas linksmąsias metų užbaigtuves įamžinti vaizdo juostoje, o „technika“ ožiuojasi. Išganingojo Ričardo atodūsio reikėjo laukti gerą valandą. Nežinau, kas šioje situacijoje buvo Dovydas, o kas Galijotas, tačiau išgirdę „Eureka“ supratome, kad visas šiandienos žvejybines godas galės pamatyti ir mūsų kanalo žiūrovai.
Bet grįžkime prie Mažvydo reikalų. Sena kaip žemė teorija, kad nakties ir ryto valandomis žuvis būna arčiau kranto, o dienos metu atsitraukia tolėliau, pasitvirtino ir šį kartą. Buvo gana akivaizdu, kad svorio centras krypsta į M pusę – jo darbinėje zonoje veiksmas ir dažnesnis, ir aktyvesnis. Nors galėtume sakyti, kas tie 10-15 metrų, skiriantys šiandienos mūsų artimąsias ir tolimąsias distancijas, tačiau aiškiai matyti, kad šiuokart jie tikrai yra kritiškai svarbūs. Verta pakartoti, kad šaltuoju metu žuvies judėjimo amplitudė yra mažesnė, ji apskritai juda ir mažiau, ir lėčiau, todėl santykiniu požiūriu net ir nedidelis atstumas (ypač vertinant vasariškomis kategorijomis), gali virsti duobės iškasimu pačiam sau.
Bet didžiausios dienos įdomybės ne apie tai. Jau minėjau, kad žvejams svetimo džiaugsmo nebūna, tik savas. Jei pamatai, kad kaimynas vis dažniau mojuoja štampu skaičiuodamas savo sugautas žuvis, sėdėti rankas sudėjus yra tiesiog pražūtinga. Kadangi aš nenusiteikęs šiandien „viduriuoti“ visomis prasmėmis, atsimatuoju tuos pačius Mažvydo 54 metrus ir sėdu visiškai greta jo. Kad nepasirodyčiau kaip nemandagus svečias, pradžiai geros penkios „kasterizuotos“ ir „pinkerizuotos“ šėryklos, dešimt minučių apsipratimui bei galiausiai pirmasis švyst į M kaimynystę. Jei šiai situacijai apibūdinti pasitelktume krepšinio terminologija, tai labiausiai čia tinkantis žodis būtų „blokas“. Patikėsite ar ne, tačiau kone nuo pirmos minutės meile ir ištikimybe Mažvydui spinduliavusios žuvys labai greitai perėjo prie „mes negalime padaryti tavęs laimingu, tu esi vertas geresnių“. O aš gi, be jokių moralinių skrupulų, kaip tikras sąvadautojas priskretau prie naujos „draugelių“ kompanijos. Vienas žuveliokas, antras, trečias (tiesa, kiek mažesnis nei Mažvydo) ir aš visiškai kitaip pradedu vertinti šią dieną. Neįtikėtina, kad galima kone vienu ypu taip visiškai užblokuoti savo kaimyną. O juk galima būtų manyti, kad kaip tik žvejojantis žemiau pasroviui turi pranašumą gaudymo vienodoje distancijoje sąlygomis. Būtų galima spėti, kad „aukščiau“ gaudančiojo masalai ir jaukai srovės yra pranešami pro žemiau gaudančiojo tašką. Papildomas jauko ir masalų kiekis tarsi turėtų suteikti pranašumą – kuo taške daugiau viso ko, tuo jis turėtų būti įdomesnis ir patrauklesnis žuviai. Vis dėlto realybė byloja visai ką kita – totalus blokas, pro kurį nė saulės nematyti.
Kad įsitikintume, kad nemeluojame nei mes, nei žuvys, po kurio laiko aš sugrįžtu į pradinę artimąją distanciją. Ten, nenuostabu, tik pavieniai piligrimai pūgžliai, o Mažvydo zonoje kone pirmu metimu atgyja žuvis. Banalu, tačiau gyveni ir mokaisi arba mokaisi ir gyveni. Kartais tiesiog nesupranti esminių priežasčių, tačiau faktai kalba patys už save. Kad atsitiktinumo faktorius būtų sumažintas iki minimumo, jau pačioje žūklės kulminacijoje pabandome atlikti dar vieną eksperimentą. Iš pradžių išsiskirstome į tris distancijas kas 4 metrus – Ričardas kantriai dirba savo 46 m, aš šokteliu iki 50, o Mažvydas lieka ištikimas 54 metrams. Naujasis mano taškas visiškai „plikas“, jokio startinio pajaukinimo, bet jei meti tiesiai žuviai ant galvų, mažesnė jaukų ir masalų koncentracija tik pagreitina kibimą. Vėl greitas atsakas ir vėl greiti puskaršiukų skambučiai. Bet mums dabar svarbesnis „bloko krypties“ srovės atžvilgiu nustatymas, todėl po intensyvių karšiokų atakų mano naujame taške, į artimą kaimynystę ateina Ričardas. Jau turbūt numanote, kad sena pasaka pradedama sekti iš naujo – aš (žemiau pasroviui esantis) pradedu lėtėti, o Ričardas (aukščiau esantis) vis lengviau užmezga kalba su žuveliokais. Maža to, naujame „plikame“ taške suskamba ir aukščiausia tos dienos nata – Ričardas įkerta dienos „bonusą“, apie du kilogramus sveriantį karšį.
Viskas. Daugiau minčių tiesiog nebetelpa galvoje. Visi trys nesitikėjome, visi trys nustebome ir visi trys išsišiepėme iki dangaus. Neperdedant, nepakartojama žūklė visomis prasmėmis – nuostabus oras ir draugija, puikus žuvies aktyvumas (kaip šiam metu laikui) ir nepakartojamos išmoktos pamokos. Tokiais momentais atsiskleidžia draugiško susibūrimo į žvejybinį klubą privalumas. Bendrose žūklės ne tik sutrumpėja laikas, bet ir atsiranda galimybė išnarplioti tuos žvejybinės taktikos Gordijaus mazgus, kuriuos perprasti vienas pats niekaip negalėtum.
Baigdami norime palinkėti viso klubo vardu, kad ir jums kitais metais netrūktų smagios bičiulių kompanijos žūklėse (o visa kita – juk tik technikos klausimas). Gražių ir jaukių švenčių visiems! 🙂
Žūklės video:
Žūklės fotogalerija:
