Praėjus kelioms savaitėms nuo paskutinės mano žūklės su bičiuliais, su kuriais oficialiai užbaigėme 2025-ųjų metų klubo sezoną, vidinis kirminas vėl pradėjo priminti apie save. Stebėdamas besikeičiančias sinoptikų prognozes ir vis dar aktyviai žvejojančius kolegas fanatus, nusprendžiau, kad „uždarytą“ sezoną galima visai nesunkiai pratęsti.
Sudėlioju planus ir nusprendžiu, kad penktadienio pavakarė bus tinkamiausias metas grįžti prie didžiųjų vandenų. Ta proga trumpa žinutė iškeliauja klubo kolegoms, gal kas norėtų prisijungti prie šios mano odisėjos. Keletas greitų žinučių ir kartu su Aurelijumi pradedame derinti būsimos žūklės taktiką.
Žinodami, kad žvejosime vakare, pasirinkome aukštutinę Kauno marių dalį, kur karšiai dažniau suaktyvėja sutemose. Penktadienio popiet susitinkame sutartoje vietoje. Oro temperatūra – maloniai stebinanti, termometras rodo visus +11°C. Aš atvykstu geru pusvalandžiu anksčiau, užimu vietą, o po geros valandėlės prisijungia ir Aurelijus. Kaip visada, pradžiai keletas pokštų, o po to kimbame į darbus.
Aurelijui tai pirmoji žvejyba po dviejų mėnesių pertraukos. Jo žodžiais tariant, viskas lyg iš naujo. Patys žinote, kai esi „įsivažiavęs“, platformos paruošimas ir visi smulkūs darbai trunka labai neilgai. Bet po pertraukos – reikia šiek tiek laiko, kol vėl sugrįžti į ankstesnį ritmą.
Beje, dar prieš žvejybą palietėme vieną smagią temą – pirštines. Aš pats buvau gan neigiamai nusiteikęs jų atžvilgiu, niekaip neįsivaizdavau žvejybos su pirštinėmis. Tačiau per klubo varžybas, kai vanduo jau buvo labai šaltas ir oda nuo nuolatinio kontakto su juo pradėjo trūkinėti, išbandžiau – ir turiu pripažinti, pirštinės tikrai pasiteisino. Būtent iš čia ir gimė šio straipsnio pavadinimas. Aurelijus juokaudamas mestelėjo – „Metam pirštinę Nemuno karšiams!“
Neskubėdami ir mėgaudamiesi gamta, pradedame žvejybą. Kaip visada, pasirinkome VDE jaukus (konkretų receptą galite matyti nuotraukose). Nors šiandien gana šilta, tačiau prieš kelias dienas buvo pasirodęs sniegas, tad liekame ištikimi žiemos sezono realijoms – taktika itin subtili ir atsargi, o jaukas „skurdus“.
Iš pradžių distancijų pasirinkimas, po to keletas startinių šėryklų į žvejybinį tašką ir lengvas atsidusimas pradedant laukti pirmojo kibimo. Žūklė žiemą – ne sprintas, nėra tikslo permetinėti meškerę kas dvi minutes, apdairiau luktelėti ilgėliau.
Po pusvalandžio sulaukiame pirmųjų indikacijų, kad žuvies akvatorijoje yra – nedrąsūs patempimai ir pora ant kablio pasikorusių pūgžlių. Šiais nelabai lauktais svečiais labiausiai džiaugiasi iš kažkur atsiradęs vietinis katinas, kuris nesikuklindamas šveičia viską, ką jam paduodame. Per visą žvejybą sukrimsti dešimt pūgžlių jam buvo vieni niekai – akivaizdu, kad atėjo ne iš gero gyvenimo. 😃
Po kurio laiko po pirmųjų pūgžlių pagaliau sulaukiu išraiškingo kibimo. Akivaizdu, kad turiu reikalą su įskaitiniu karšioku. Kelios minutės kovos ir jis graibšto galvoje – tikras sportininkas, iš akies apie 1,2 kg. Po šio kibimo šokteli nuotaika ir viltis, kad galbūt žvejyba bus intensyvi ir rezultatyvi. Vis dėlto tenka dar kartą įsitikinti, jog žiema – kantrybės sezonas. Vėl ilgi išlaukimai ir vėl pavieniai pūgžliai. Po geros valandėlės ir Aurelijus pasisveikina su nedideliu karšiuku. Trumpas vilties pliūpsnis virsta dar viena valanda tylaus laukimo. Galiausiai pagaunu dar vieną karšioką, po jo – Aurelijus, paskui vėl aš.
Išbandę visą aibę variantų ir „prasukę“ viską, ką tik sugalvojome, šiek tiek po devintos pradedame pakuotis namo. Iš viso – penki karšiokai: trys įskaitiniai, du – ne. Oras buvo fantastiškas, laikas praleistas puikiai, o ir žuvies pavyko pagauti, tad belieka džiaugtis šauniai ir turiningai praleistu vakaru.
Trumpa techninė informacija: geriausiai pasiteisino trūklių ir musės lervos „sumuštinis“. Į tašką negailėdavome pinkų. Visi karšiai pagauti ant Guru Kuranku 16 nr. kabliuko, pavadėlis – 0,117 mm storio. Bandėme ir 0,10 bei 0,09 mm, tačiau man asmeniškai plonesni pavadėliai nepasiteisino.
Tai tiek žinių nuo vandens – iki kitų kartų!
