Kadangi meteorologinės sąlygos vis dar leidžia pamojuoti prie vandens dugnine meškere, atsiradus pirmai galimybei išsmunku į žvejybą! Šį kartą iššūkis nejuokingas – gausus sniegas iš vakaro ir įkyrios mintys spjauti į visa tai. Vis dėlto išaušta už vakarą protingesnis rytas ir viduje užverda noras žvejoti. Nepabūgstu sudėtingų eismo sąlygų ir patraukiu keliu Kaunas-Rusnė! Galima sakyti, 200 km sniegu nukloto kelio, bet kai žvejybinis virusas nepagydomas, niekas negali sustabdyti!
Rusnės salą pasiekiu apie 10:00 valandą ryto. Prasuku pro antrąją betoninę krantinę ir, joje nieko neradęs, nusprendžiu atsakymų į svarbiausius žvejybinius šios dienos klausimus ieškoti trečiojoje! Pasirodo, ten nemažas būrys žmonių. Skubu pasiteirauti, kokios šios dienos ryto realijos prie Nemuno vandens, o mane pasitinka kolega su karšiu rankose. Ką gi, signalas aiškus ir man jo dukart kartoti nereikia. Svarbiausia, kad žuvies yra ir ji kažkiek maitinasi! Užplūsta pirmoji entuziazmo banga ir aš skubu ruošti savo žūklavietę!
Nužiūrėjęs kaire akimi, kad kaimynas mėto gana toli, nusprendžiu ir aš startuoti visai solidžiu atstumu ~ 42 m. Randu ten „piktesnio“ dugno atkarpą, vadinamą „tarkute“. Pačiam startui išskraidinu 4 didelio tūrio šėryklas, gausiai prikimštas trūklių ir kasterio. Nekantraudamas užsirišu pavadėlį ir pradedu žvynuotųjų medžioklę! Tiesa, srovė, kaip šiam metų laikui, gana draugiška – 100 g. su ragais šėryklėlę vos kelis kartus prarita dugnu. Mane, savaime suprantama, toks scenarijus tenkina.
Kaip ir buvo galima tikėtis, pirmiausia dėmesio sau pareikalauja dėdė „pūkis“. Be jokių didesnių skrupulų, pastarasis vagia manuosius trūklius ir sliekus. Na, galvoju, jei jau tie čia prispito, tai kažkur netoliese turėtų sukaliotis ir ponaičiai karšiai! Norėdamas atsikratyti nemalonios pūgžlių kompanijos, pakarpau saujelę musės lervių ir švysteliu 3 geras šėryklas į tašką. Gal pastarosios pagadins pūgžlių apetitą ir bus galima ramiai laukti karšių.
Šis taktinis manevras netruko pasiteisinti, nekviesti svečiai dingo! Ką gi, šia gražia proga viena šėrykla su karpytų sliekų siuntiniu ir voila – sulaukiame primojo karšinio kibimo! Šypsena iki debesų ir parkuoju poną plačiašonį į graibšto galvą! Greitomis kartoju kombinaciją, tačiau, deja, pratęsimo nebesulaukiu! Kas čia galėjo nutikti? Negi tik pavienis egzempliorius mūsų kieme. Suku galvą ir ieškau sėkmingiausio šios dienos rakto, tačiau nesėkmingai. Galiausiai keičiu strategiją iš pamatų – pasirenku artimesnę distanciją ir tamsinu jauką. Iki šios akimirkos gaudyta šviesiu geltonu jauku. Mintis paieškoti baikštesnės žuvies švaresnio dugno ruože, pažiūrėsim – gal kas atsilieps! Tradicinės trys šėryklos startui šįkart su karpytų musės lervų ir trūklių siunta.
Į šiuos gerus mano norus sulaukiu greito atsako – ant kablio pirmoji dienos kuoja! Man tai tinka ir patinka, nieko prieš jas smagiai gaudyti! Visgi lieku kol kas ištikimas pradinei savo strategijai ir po pirmųjų trijų siuntų pakemšu šėryklą karpytais sliekais! Ir ką jūs sau manot, po tokios kombinacijos ir vėl ponaitis karšis! Atrodo, senos dainos geros dainos suskambo vėl naujai. Nors aštuntojo pasaulio stebuklo ir nepadariau, tačiau per likusį dienos laiką dar prikalbinau keletą gražių plačiašonių – iš viso 4 gražuoliai karšiokai! Kaip tokiam metų laikui, tikrai puikus ir mane tenkinantis rezultatas. Prieš gerą savaitėlę nė pats nebūčiau pagalvojęs, kad tarp sniego pusnių mojuosiu meškere ir gaudysiu Skirvytėje karšius.
Ką gi, tai dar viena puiki žvejyba, kuri turėtų įsiminti ilgam. Nuostabi saulėta diena, Nemuno žemupys, lengvas šaltukas ir priešokiais kimbantys karšiokai. Sutikit, tokių dienų būna reta!
Iki kitų susitikimų!
