Lietuvoje įsivyravus šiltesniems orams, atėjo laikas pradėti pavasario sezoną Kauno mariose. Prisipažinsiu, jau kurį laiką ramybės nedavė ir akis badė klubo statistikoje ties mano vardu degantis nulis, tad papildomos motyvacijos naujam žygiui prie vandens ieškoti tikrai nereikėjo. Be to, artėjantis laisvadienis šliukštelėjo dar vieną porciją spirgų į įkaitusią nervų keptuvę. Tad jau pirmadienį popiet lekiu į „Žūklės fanų“ parduotuvę VDE jaukų žvejybai.
Visi gerai žinome, kad žuvingas marių krantas tuščias ilgai nebūna, todėl jau keletą minučių po penktos ryto aš jau vietoj. Po kelių minučių prisijungia ir Giedrius. Tiesa, savo istorijos dalimi jis gal pats pasidalins, o aš tuo tarpu pasidalinsiu savąja.
Žūklės pradžioje, kaip visada, laukia dugno skenavimo darbai. Aptikęs ryškesnę parandę, kylu ant jos ir ties lygesniu dugno atkarpa klipsu užfiksuoju tašką. Šį kartą pasirinkau gan tolimą distanciją – už visų 66 metrų. Atstumas rimtas, bet tikrai ne kliūtis naujajam Garbolino kotui. Jis be didesnio vargo į tašką pristato pirmąsias šeryklėles, pripildytas VDE jauko ir pagardintas karpytomis musės lervomis. Standartiškai – iš pradžių 4–5 metimai taškui pajaukinti, o tada pavadėlio rišimas ir pirmojo kibimo laukimas.
Šį kartą pavadėlis – 0,11 mm storio ir apie 1,1 m ilgio. Jo gale japoniškas Gamakatsu kabliukas. Pirmuoju žvejybinės sesijos metu nusprendžiu laiko tarp permetimų intervalus ištęsti iki 6 minučių, tačiau jų neprireikia. Tiksint paskutinėms pirmojo užmetimo sekundėms sulaukiu ryškaus galūnėlės linktelėjimo ir… PAGALIAU! Sezonas pradėtas – pirmasis įskaitinis karšis po neilgos kovos graibšte. Evaldas sakytų, kad pagauti žuvį, o ypač karšį, pirmu metimu – blogas ženklas. Prietarai lai lieka prietarais, o aš visas tokias blogas mintis vejų šalin ir džiaugiuosi sezono startu gražiu akcentu.
Adrenalinas akimirksniu šokteli į palubes – pagavus vieną, iškart norisi ir antro. Tik, deja, šįsyk iki antrojo karšio pasirodymo reikėjo luktelėti ir gerokai pasukti galvą, kaip jį suvilioti. Teko rišti plonesnį pavadėlį (0,10 mm), taip pat keisti šėryklėlę – „bačkutę“ pakeisti Windows tipo šėrykla. Po šių korekcijų sekęs pusvalandis atnešė du gražius karšius.
O po to – dar viena pauzė. Tenka 6 minutes laukimo ištęsti iki 10–12 minučių, o ant kabliuko musės lervų draugiją išplėsti iki 5–6. Atlikti pakeitimai atneša rezultatų ir dar du karšiai nugula Atoros graibšte. Vienas jų, iš akies sprendžiant, aiškiai perkopęs 2 kilogramų slenkstį.
Kaip jau tapo įprasta, ir šis džiaugsmas netrunka išblėsti – vėl pauzė. Analizuodamas visą žvejybos dinamiką ir tai, kas vyksta mano taške, nusprendžiu susimažinti iki itin mažos Guru uždaros šėryklėlės. Šis sprendimas ir vėl pasirodė esąs teisingas – po kurio laiko mano skiaurėje atsiduria dar du karšiai!
Šiandien ypatinga diena – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, – todėl vidudienį, kad liktų laiko paminėti šią mums svarbią datą, kraunuosi mantą ir pasuku namų link. Pavasario sezono startas pavyko! Regis, vis geriau perprantu VDE jaukus – jie tikrai veikia ir vilioja plačiašonius į mano žvejybos tašką! Tikiuosi, kad po kiekvienos savo žūklės vis daugiau ir plačiau galėsiu apie šiuos jaukus papasakoti ir jums!
