Riba, kuri skiria prasmės ir beprasmybės jausmus, yra labai plonytė. Jei kalbėtume konkrečiau, gyvybiškai svarbų poreikį numalšinti žvejybinį alkį (t. y. pasiekti žvejo dvasios ramybę) it musę nuo barščių kartais gali nuvaikyti išprotėjusi gamta. Kad ir kiek visa siela trokštum pasėdėti bent kelias valandas su meškere prie vandens, tačiau, jei tą pačią sielą nepaliaujamai ima merkti lietus ar košti štorminis vėjas, galvą akmeniu užgula įkyri mintis kuo greičiau skuosti namo (ar nevažiuoti į žūklę apskritai). Nuo tokių abejonių-dvejonių paprastai vis sunkiau mąstyti, kol galop neiškentęs dar vieno nekibos pusvalandžio riebiai nusispjauni ant priekrantės akmens. Laimė, kartais tų akmenų ant kranto būna tiesiog per daug, o priežastis kęsti ugnį, vėją ir vandenį yra tokia svarbi, kad kažkur giliai viduje ima ir blyksteli šviesos ir šilumos liepsnelė, įkvepianti egzistenciškai svarbaus prasmės ir pilnatvės jausmo.
Tokių mūsų šiandien buvo septynetas. Susitikome prie vandens (tiksliau ant Skuterių įlankos betoninės krantinės) dar sutemose – Nerijus, Giedrius, Aleksandras, Ivanas, Ernestas, Ričardas ir aš. Pačiai pradžiai – porcija klubo senbuvių juokelių, skirtų naujokų įtemptoms mintims apie pirmąsiais varžybas išvaikyti. Tie patys juokeliai išlengvina ir pačių jų autorių mintis. Kad ir kas ką besakytų, bet varžybų žavesys, visų pirma, yra sveiko ir nesuvaidinto adrenalino dozė, kuri kaskart iš naujo patikrina tvirčiausias žvejybinės kompetencijos ir savivertės atramas. O kur dar sėkmės faktorius… Teneskamba tai kaip nuvalkiota kišeninė frazė, tačiau iš tikrųjų tokiose varžybose kiekvienas, visų pirma, varžosi su pačiu savimi, su savo priimamų sprendimų logika, laiku ir (ne)galimomis pasekmėmis. Jei kokią pusę devintos būtumėte prasukę pro skuterių įlankos krantinę, būtumėte pamatę septynis nuo lietaus ir nuo klaidingų savo sprendimų besislepiančius siluetus. Juos visus tomis valandomis siejo nuo drėgmės ir jauko sudrupę pirštai, kumptelėjusi nugara ir kantrybės persmelktos laukimo minutės. Tai, sakytum, sustyguotas orkestras, akimirksniu reaguojantis į ramybės būseną sutrikdančius ženklus – greičiau kieno nors kilstelėtą meškerę ar keistą lėtą valo sukimą atsistojus. Nuolatos seki save ir visus aplinkui, o visi kiti daro tą patį. Ir visai nesvarbu, kad šitą visumą kartkartėmis praskrodžia naujas suimprovizuotas kieno nors juokelis.
Taip šiandien drauge pragyvenome penkias varžybines valandas. Kiek ir kokių blynų šįkart prikepta, matyti reportažo nuotraukose ir statistiniuose skaičiuose. Apie visas taktines subtilybes jums papasakos kiekvienas varžybų dalyvis atskirai (jei paklausite). Pasakyti galima tik tiek – varžybos šiandien buvo kaip niekada sunkios. Regis, suminis laimikio svoris dar niekada nebuvo toks mažas. Nors karšėkų pavyko vieną kitą sukrapštyti, tačiau bendras žuvies aktyvumas (jei neskaičiuosime pūgžlių ir grundulų) buvo itin menkas. Kaip ten bebūtų, visas audras įveikėme, tikiu, tapome dar tvirtesni nei buvome vakar ir dar nekantriau lauksime kitų klubo varžybų. Belieka pasveikinti stipriausią šios dienos varžybų mūsiškį – Ričardą, kurio augantis profesionalumas ir didėjantis stabilumas pamažu virsta akivaizdžia tikrove. Kuo mūsų daugiau, kuo mes stipresni, tuo daugiau sveria tokių varžybų trofėjai ir tuo tvirtesni rankų paspaudimai!
Iki kitų išbandymų!!!
Rezultatų suvestinė:
1 vieta – Ričardas Tenenė (4,79 kg)
2 vieta – Evaldas Švageris (4,59 kg)
3 vieta – Ernestas Maconko (1,05 kg)
4/5 vieta – Nerijus Šarkauskas / Giedrius Pečkaitis (po 0,86 kg)
6 vieta – Ivan Arestovič (0,48 kg)
7 vieta – Aleksandras Mazalo (0,43 kg)









































