Šeštadienį kilo mintis patikrinti vieną ežeriuką, kurio pavasarį dar niekad neteko aplankyti. Prie vandens atsidūriau 10:00, o meškeres sumečiau 11:00. Pirmajai meškerei pasirinkau 4,5m gylį ir 32m distanciją, o antrajai – šiek tiek toliau ir giliau. Tas šiek tiek tai 6 metrai. Po startinio užjaukinimo sekė gerų 30 minučių tyla ir ramybė. Galvą pradėjo slėgti mintys, kad šiandien galiu likti basas – nejaugi net kuojos nekibs?
Visus šiuos nuogąstavimus išsklaidė agresyvus kibimas tolimoje distancijoje. Šios agresijos kaltininkas, pasirodo, esąs ne kas kitas, o karšiokas. Pastarasis ir tapo dienos lūžio tašku. Po pirmojo gero ženklo atkuto artimasis taškas, kuriame, tiesą pasakius, ir darbavausi likusį žvejybos laiką. Neperlenksiu lazdos pasakydamas, kad veiksmas įsibėgėjo išties įspūdingai – karšiokas po karšioko. Tik jų dydžiai grynai sportiniai – maksimum iki pusės kilogramo.
Bet tikrai nesiskundžiu – traukti tokius žuveliokus lengvu fyderiuku (testas iki 50 gr tokius) laimės pilnos kel… :D. Šį kartą ant kabliuko daugiausia dėmesio sulaukė musės lervos. Sistemėlė paprastutė – 12 nr. kabliukas ir 60 cm pavadėlis. Per kiek daugiau nei 4 valandas pavyko ištraukti 42 žuveliokus, iš kurių net 31 karšioko galva. Taigi negali būti net menkiausių abejonių, ar verta šiuo metu bandyti žvejybinę savo laimę ežeruose.
Kitaip sakant, čiupkit meškeres ir lėkit prie vandens!
Visiems gražių ir prasmingų Velykų! 🙂
