Žmonės, kurie sąmoningai pasmerkia save kančiomis, vadinami asketais. Kaip pavadinti žvejus, sąmoningai pasirinkusius problemiško dugno reljefo žūklavietę, nežinau, galbūt tiesiog kvailiais. Turbūt gyvenimas būtų pernelyg pilkas, jei monotonišką kasdienybę kartas nuo karto nepraskaidrintų padaryta viena kita nesąmonė. Kadangi, kaip byloja nesena patirtis, be iššūkių dalis mūsų klubo narių tiesiog negali gyventi, šis, regis, keistokas pasirinkimas iš tikro neturėtų stebinti.
Taigi, – trys muškietininkai – Robertas, Ričardas ir Evaldas – ankstyvas ryto valandas nusprendė skirti eilinei žūklei Kauno mariose. Pasirinkta vieta – ruožas ties Neveronimis, kur darbiniai gyliai, nors ir pasiekiami ranka, yra saugomi labai piktos parandės. Tiesa, namie išžvalgę anų vietų batimetrinį žemėlapį, vylėmės, kad tenykštės parandės pyktis ne visur vienodas. Vis dėlto šiai vilčiai buvo lemta greitai numirti, – ją nesunkiai nužudė keletas echoloto mostelėjimų marių tolių link. Širdį ramino tik lygiu stiklu padengtas marių vanduo, kurį kartas nuo kartos praskeldavo išnyranti solidaus karšio nugara. Taigi, kiek įmanoma ramesniais veidais pakeliame špagas aukštyn, klipsuojamės maksimaliai toli už parandės (kad traukiama šėrykla spėtų iškilti ir nekliudyti parandės atbrailos) ir pirmyn. Jau pradinio šėrimo metu pajutome, su kuo turime reikalą. Kadangi kelio atgal nebuvo, sukandę dantis tęsėme šį Sizifo darbą. Vienas kitas nupjautas pavadėlis, viena kita jėga išvilkta šėrykla, o visa kita kaip įprasta – jaukinamės taškus, ruošiame karpinius ir laukiame pirmųjų kibimų. Emocinį balansą palaikė jaukus ir gražus rytas. Nors grėsė šiokia tokia vėsa, tačiau pačiomis pirmosiomis valandomis jos dar nesijautė (nemaloniau buvo šiek tiek įsidienojus, kai pasisuko šoninis žvarbus vėjas). Nesunku nuspėti, kad visų šių faktorių visumą aiškaus pozityvo naudai lengvai būtų nusvėręs greitas rimtesnio karšio kibimas. Vis dėlto jų buvo nuspręsta neskubėti. Galų gale pirmasis nežinios grandines nutraukė Robertas, po išreikšto kibimo krantan parvilkęs standartinio dydžio karšioką. Po gero pusvalandžio pavyksta startuoti ir man – be nuostolių įveikęs parandę savam siete apgyvendinu dar vieną marinį standartą. Tuo tarpu Ričardo pirmąjį pakirtimą, lydimą adrenalino perpildyto „geras“, neutralizuoja parandė. Simbolinis Ričardo „vargo vakarienė“ paleidžia atgalinį laikmatį laikui, per kurį ši žūklavietė dar galėtų reabilituotis, suskaičiuoti. Po to vėl tyla ir ramuma, kuriais tarsi specialiai užsakyti drumstė palei pat kojas siaučiantys salačiai. Jausmas toks, kad žuvis nestoja į tašką, o tiesiog urmu maitinasi, kur papuola, vejama rytinio alkio. Tai patvirtino antras Roberto karšėkas (su Ričardu dar labiau susigūžtam gyvendami paskutiniais tikėjimo likučiais, kad mūsų propaguojamas žvejybos būdas išties yra pranašesnis už tradicinį). „Vykis, ženteli“ – lengvas Roberto sąmojis atskrieja kartu su salačio smūgiu prie pat manęs. Vytis tai vytis, tik kaip. Visus atsakymus pateikė vėlesnės žūklės valandos. Nors, regis, ryto valandos iš principo turėtų būti pačios aktyviausios, tačiau mudviejų su Ričardu taškai „užsikūrė“ gerokai įsidienojus. Matyt, esama skirtingų žuvų maitinimosi ciklų, kurie ne visada koreliuoja su paros metu. Receptas (pasiūlytas Ričardo) – trūklio lervos. Vienas kibimas, antras, trečias… Tarsi kas burtų lazdele būtų mostelėjęs. Tokiomis akimirkomis atsiranda aiški pajauta, kad visas į tašką per nekibos laiką suverstas jaukas ima atsipirkti su kaupu. Reikalai pajudėjo iš peties. Visos detalės nebesvarbios.
Finišuoju su septyniais karšiais siete, šešiais karšiais atitrūkusiais ties parande ir dar geru penketu nepakirstų kibimų. Ričardo sąskaitoje panašūs skaičiai, tik paryškinti šios žūklės big fish‘o – 2,3 kg gražuolio. Argi ne puiki vieta pasirinkta?! Dar tikrai ne kartą čia sugrįšime!!! O ir ta parandė ne tokia baisi. Žvejo gyvenimas, matyt, neišvengiamas be nuolatinės kraštutinumų kaitos. Smagiausia tai, kad trijų muškietininkų šįkart būta ne tokių ir kvailių. Visi argumentai – nuotraukose 😊
