Kažkada pernai į vieną savo reportažų buvau supylęs sproginėjančios dienos nuotykius (gendančias mašinas, kopimus į kalnus ir pan.). Pagal labai panašų scenarijų susiklostė ir paskutinioji žvejyba. Savaitės pradžioje trejetas mūsų (Ričardas, Aivaras ir aš) oficialiai visiems paskelbė, kad ketvirtadienis yra ta diena, kada prasidės neišvengiama banditų ataka Kauno mariose. Viskas turėjo būti kaip ir gerai. Turėjo…
Ričardas iš savo darbų išlindo gera valandėle anksčiau ir pirmasis pajudėjo mėlynųjų vandenų link, na o mudu su Aivaru sutarėm startuoti iš Vilniaus 14:30. Sutarėm mes, bet nesutarė Vilnius. Jau ūgtelėjusiam mūsų entuziazmui per galvą vožteli baisinis kamštis vos tik kertam tiltą per Nerį. Panašu, kad gresia strigti ilgam, tad ekspromtu čiumpam aplinkinį kelią (į Kauną važiuosim Kernavės keliu pasukdami į Vievį). Žinoma, kuo labiau skubi, tuo didesnė tikimybė kelyje sutikti vos kojas velkantį sunkvežimį ar traktorių (Merfi, ir kas tavęs kvietė???). Aivaras šypteli pro ūsą, pajutęs mano augantį susierzinimą. O kaip kitap? Negi šokinėsi iš laimės, kai taip ilgai laukta žvejyba pradeda sproginėti dar neprasidėjusi.
Pasiekiame Vievį su +30 minučių perviršiu, bet saulutė iškart ima šviesti vaiskiau. Prašokam Elektrėnus ir… Suprise Suprise! Negi vieno baisinio kamščio dienai gali užtekti?! Baikit, nemanau! Regis, esu ramesnio būdo žmogus, bet šiuosyk mintyse pasikartoju visus rusiškus keiksmažodžius. Na kodėl? Nei juodų katinų pakeliui sutikom, nei perpykusias žmonas namie palikom, nei kojas ryte iš lovos lipdami sumaišėm… Taigi taigi kaipgis, gera valandėlė kelio su vėjeliu virto dviem sunkiomis ir lėtomis adynomis…
Galiausiai pasukame žvyruotu keliu, kuris veda išsvajotųjų marių link. Ričardas belaukdamas mūsų jau spėjo įsikurti, įrengti savo laboratoriją ir po truputėlį imtis darbo. Pirminis planas buvo bandyti kitas vietas, tačiau dėl visų šiandienos force majeure jau ir taip sudeginta pernelyg daug laiko, tad tūpiam ten, kur nereikia toli tįstis mantos. Juoba tuščia, žmonių aplink nėra, o stiproką šoninį vėją gana neblogai pridengia priekrantės žolės. Paskubomis viską susinešam, susirenčiam. Mudu su Aivaru, galima sakyti žvejojame greta, o Ričardas kiek atokiau. Čiumpu į rankas meškerę ir žiū į laikrodį – pusė šešių. Jei temsta kiek po dešimtos, tai sesijai yra geros penkios valandos.
Kadangi visas jauko atsargas buvau išnaudojęs, šįkart kibiran įsimečiau nebandyto man Marmax jauko (karšinio arachiso). Vėlgi, nežinia, ar tai tinkamas metas eksperimentams, bet šįkart tokio jauko pasirinkimą tiesiog lėmė praktinės aplinkybės (galima sakyti, čiupau pirmą pasitaikiusį ir nelabai turėjau, iš ko rinktis). Rišam svarelį, jungiam galvinę batimetriją ir pradedam ieškoti pasaulio stebuklo. Švysteliu 50+ metrų, o ten Marianų įduba. Pameti skaičių, kol sulauki dugną pasiekiančio švino. Kaip ten bebūtų, tvarkingai susirandu ruoželį prieš „tarką“ ir pradedu jį apšaudyti sunkiasvorėmis šėryklomis, prikimštos gyvųjų masalų.
Praeina pirmas tuščias pusvalandis, o galvą vis labiau slegia mintis, ką aš čia veikiu vidurvasarį tokiame gylyje. Susišaukiam tarpusavyje – pas visus ta pati tuštuma, tik Aivaras kelis vaikus iš darželio namo parvedęs (mat, pas jį kiek seklėliau). Nebūdinga sau maniera ryžtuosi ankstyvam „kas bus, tas bus“. Mintis tokia – kadangi solidūs gyliai netoli, žuvis galėtų maitintis iškart už žolės ruožo (bent jau ankstyvais rytais jos tikrai čia turėtų būti). 50+ metrų virsta 28 metrais ir prasideda naujas žvejybinis eksperimentas. Žvalgybon atėjęs Ričardas pasielgia taip pat. Prarasti nėra ko, nes kiekviena žvejyba juk ir yra didesnių ar mažesnių praradimų virtinė (priklausomai nuo to, kiek ir kokių klaidų padarai).
Jau šiek tiek didesne viltimi pradedu jaukinti artimąjį tašką (tolimojo klipsą, dėl viso pikto, palikau ant kitos meškerės). Vėl didieji sviediniai, vėl karpiniai, vėl masalų kombinacijos. Na ir ką, sprendimas pasiteisino. Po vos įžiūrimo kibimo (labai jau didelis šoninis vėjas buvo), pasisveikinu su vietiniu puskaršiuku (net ne puskaršiu). Pirmas, antras, trečias… Širdis ima plakti ramiau, regis, einu teisingu keliu. Nors sunkiaatlečių nėr, bet veiksmo yra (o bonusiukas gal vienas kitas prašoks).
Ir tada atėjo metas didžiajam dienos sprogimui (šįkart gerąja prasme). Kiek garsesnis nei įprastai Ričardo šūksnis, sugebėjęs „permušti“ net vėją. Suklūstam abu su Aivaru. „Turiu gerą, bus apie tris kilus!“. Tokios sparnuotos frazės it kūju kerta per galvą tarsi kas ant kupros bulvių maišą būtų užmetęs. Sunkiu žvilgsniu nužvelgiu iš skiaurės nosį iškišusius savo puskaršiukus ir tarsi nugirstu juos sakant „Ko žiūri taip? Kuo mest tau blogi?!“. Niekis, sulauksim ir mes savo bonuso! Susiimam save į rankas ir kitu metimu gerinam tikslumo pasaulio rekordą! Dabar jau bus! Ir iš tikrųjų, vos kelios minutėlės ir vėl šūksnis iš tos pačios pusės „Dar vienas!“
Įsitikinti, kad mums tiesiog nėra akiplėšiškai meluojama, Aivaras į dangų pakelia drono akį. Gyvenime gyvenimėli… Nors žmonės iš prigimties yra dideli melagiai, ypač žvejai, tačiau šįkart Ričardo šypsena iki pat ausų galiukų virsta akivaizdžiausiu tiesos įrodymu. „Mėsos! Negailėkit mėsos, dėkit daug gyvų!“ Tarsi Viešpaties balsą iš padangių išgirdę mudu du mirtingieji su Aivaru jau kone saujomis štampuojam šėryklas ir siunčiam jas tuo pačiu adresu potencialiems užsakovams. Po tokių emocinių bangų Aivaras galutinai užmuša savo tašką, o pas mane realijos nesikeičia, kimba, bet tie patys paaugliai karšiukai.
Iš viso Ričardas priskaičiavo, regis, dvylika galvų! „Aš pramogauju!“ Kone taikliausia iš šiandienos Ričardo frazių tarsi vyšnia ant torto palydi dieną ir pasitinka beprasidedančias sutemas. Šaunu, Ričardai, šaunu! (jei taip kartosis nuolat, turbūt reikės pradėti vartoti šį žodį banditiškąja reikšme, t. y. nuo žodžio „šauti“). Jei būtum vienas gaudęs, sakytum visai sportiškai pasėdėjai (dar tokiu oru ir dar taip sproginėjant dienai), bet kai kažkur lengva ranka krinta 12 galvų (o kai kurios iš jų apie 3 kg.), prasideda negailestinga saviplaka. Suprantama, tik socializmo idėjos skelbė, kad visi esame lygūs, laisvosios rinkos pasaulyje konkurencijos principas iškelia pačius stipriausius. Taip jau yra, išlieka ir laimi stipriausi.
Dar grįždami ir aptardami dienos reikalus, bandėm suvaikyti galimas ir negalimas visų rezultatų priežastis. Skirtingi jaukai, gal ruožas, gal taškas blogai pasirinktas, gal dar kas… Su Aivaru garsiai pasižadam važiuodami dar labiau ir intensyviau treniruotis (irgi labai žmogiška reakcija į situaciją), nors viduj suprantam, kad dideli keliai per vieną dieną nenueinami. Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis (tas pats socializmas!)! O kai išmoksim ir sėkmės dažniau mums šypsosis! Tik nesakykit, kad šis jausmas jums svetimas 😊)
zvejybosreikmenys.lt – iš žvejų žvejams!
Atora Fishing – teisingas produktas už teisingą kainą!
Žūklės video reportažas:
















