Matydamas, kokios oro sąlygos vyrauja pastaruoju metu, nekantriai laukiau galimybės dar kartelį išlėkti su meškere prie vandens. Ar gali būti tinkamesnė diena užbaigti žvejybinį sezoną (tiesa, jau antrąkart) nei Naujųjų metų išvakarės?
Kortoms sukritus taip, kaip jos ir turėjo sukristi (pavykus viską suderinti), nusprendžiau gruodžio 31 dieną pusdieniui nulėkti į Kauno marias. Žūklės vieta rinktasi iš dviejų variantų – arba Darsūniškis, arba Kapitoniškės. Paklausęs kolegų patarimo, pasirinkau antrąją opciją ir apie 08:30 jau buvau prie vandens. Jau beįvažiuojantį į miškelį mane nemaloniai nustebino žvejų automobilių skaičius ir žvejojančių iš valties gausa. Akimirkai buvau išsigandęs, ar pavyks rasti vietos apskritai, bet pavažiavęs dar 50 metrų pamačiau jau visai kitokį vaizdelį (vos vieną stovinį automobilį) ir supratau, kad viskas bus gerai. Sena tiesa, kad žvarbus rytys nėra pats geriausias žvejų draugas. Aš jam taip pat nesimpatizuoju, todėl nusprendžiau pasirinkti vietą dešiniau kranto linijos, kur bent kažkiek būtų galima pasislėpti nuo gūsingo vėjo. Tiesa, jis gana greit nurimo, todėl galima sakyti, kad sąlygos žvejybai buvo išties komfortiškos. Atlikęs pasirengimo darbus, pradėjau skenuoti dugną ir maždaug už 62 metrų aptikau ryškesnį dugno reljefo parėjimą iš minkštesnio dugno į kriauklyną. Ties juo buvo ir užsiklipsuota bei pereita prie pradinio jaukinimo. Pirminė taktika buvo nesudėtinga – pirmiausia keletas šėryklų į tašką, o tada gera valandėlė gaudymo didesnio tūrio šėrykla, kad pats taškas pamažu įsijaukintų. Jau pirmu metimu į krantą atkeliavo nedidelis karšiukas, kibimai sekė vienas po kito, kol viskas akimirksniu aprimo. Tada susimažinau šėryklą, bet rezultatas liko tas pats. Tuomet eilė atėjo windows tipo šėryklai, kuri vėl „atsirišo“ reikalus, taškas atgijo ir žuvis pakankamai aktyviai domėjosi mano siūlomais masalais. Pradžioje startavau su 0,1 pavadėliu ir 16 nr. kabliuku. Kiek vėliau pabandžiau kito tipo truputį didesnį kabliuką, kuris, pasirodo, gerokai sumažino kibimų skaičių, todėl teko grįžti prie mažesnės versijos. Ryte geriausiai veikusi kombinacija buvo kelios uodų trūklio lervos ir viena musės lerva, po pietų dirbo tik dvi raudonos pinkos. Žvejybai pamažu artėjant prie pabaigos, nusprendžiau paeksperimentuoti ir pabandyti paduoti į tašką gausiai gyvų masalų. Spėjau, kad gal karšiokai nori mėsos… Visgi mano spėjimas nepasiteisino, nes labai greit iš taško dingo visa gyvybė 🙂 Ruošdamasis namo nusprendžiau pažaisti ir su atstumu. Nepatikėsit, bet kone paskutiniu metimu iš 90 metrų, kur jau buvo justi gana stipri srovė, atsiliepė karšiukas ir paskutiniu metu, karšiukas atsiliepė. Įdomu pastebėti, kad ryte srovės praktiškai nebuvo, o nuo 11:00 jau ir ties 62 m. atstumu jautėsi, kad vandens tėkmė įtempia valą.
P.S. Būdami Kapitoniškėse, vadovaukitės taisyklėmis, nes gali aplankyti policija ir patikrinti, ar pagal taisykles parkuojate savo automobilį (ar jis stovi ne per arti vandens).
