Kažkuriame iš tekstų jau buvau kilstelėjęs mintį apie galimą Kauno marių karšių populiacijos išsiskirstymą į mažesnes subpopuliacijas – kitaip sakant, didžiųjų ir mažesniųjų karšių diferenciaciją mitybos įpročių ir lokacijų požiūriu. Pastarosios mano žūklės rezultatai galėtų būti dar vienas argumentas šiai prielaidai pavirtinti. Vis daugiau pagrindo mintims, kad, norėdamas pagauti solidesnių karšių, kone tiesiogine to žodžio prasme turi „užlipti jiems ant galvų“. Minėjau kažkada ir tai, kad vasaros sezono metu pati žuvis išduoda savo lokacijas – ypač ramaus ir ankstyvo ryto metu vandens paviršiuje dažnai matyti išnyrančios plačiašonių kupros. Tiesą pasakius, tas pat pasakytina ir apie Nemuną (jei netikite, nulėkite kurį rytą iki Birštono). Be to, turbūt esate viena, o gal ir visomis dviem ausimis girdėję, kad didžiųjų ežerų karšiavietės „pabunda“ taip pat tik tam tikru metų laiku (dažniausiai antroj vasaros pusėj). Vadinasi, vėl ir vėl verta sugrįžti prie senos kaip žemė tiesos – žūklė sėkmės raktai, visų pirma, yra vietos ir laiko veiksnių kišenėse.
Mums gi aktualu tai, kiek šis vienokio ar kitokio žuvies pasiskirstymo vandens telkinyje veiksnys turi įtakos mūsų pačių žūklės rezultatams. Prisipažinsiu, buvau linkęs kiek pervertinti taktinio lygmens sprendimus ir manyti, kad tinkamai parinktas jaukas ir masalai anksčiau ar vėliau prikvies karšių kaimenę į mano pasirinktą tašką. Be to, šiai minčiai dar lengviau pasiduodi, jei žūklauji vietoje, kurioje pernai panašiu metu puikiai kibo dideli karšiai. Kaip byloja pačios naujausios patirtys, šiai inercijai pasiduoti nereikėtų. Spėtina, kad kasmet kiek besikeičiančios meteorologinės sąlygos, pavyzdžiui, ankstyvi ir vėlyvi (vandens temperatūros veiksnys), sausi ir lietingi (dėl vandens lygio, ypač upėse, skirtumų) pavasariai, šalti rudenys, šiltos žiemos gali sujaukti žuvų migracinius ciklus – judėjimą nerštaviečių link, paties neršto laiką ir trukmę, migravimą tarp vasarinių, rudeninių ir žieminių jų laikymosi ir maitinimosi vietų. Galų gale visa tai tiesiogiai koreliuoja ir su pačiu žuvies aktyvumu. Tad, nereikėtų stebėtis, kad iš savo pamėgtos žūklavietės imi kokį kartą ir išvažiuoji iki žemės nutįsusia nosimi.
Negaliu sakyti, kad pagal pastarąjį scenarijų susiklostė ir pastaroji mano žūklė (žuvies pagavau visai nemažai), tačiau po jos likau nustebintas paties žuvies kalibro. Jei reikėtų raktinės frazės šia žūklei apibūdinti, tai puikiausiai tiktų lakoniškas klausimas – „kur didieji“? Beje, tokiu pavadinimu kažkada jau rašiau straipsnį iš esmės ta pačia problemika. Prieš metelius ar dvejus dėl negebėjimo atsiginti nuo puskaršių armijos būčiau linkęs kaltinti save – netinkamai parinktą jauko receptūrą, masalus, jaukinamą tašką ir t.t. Dabar gi besikartojančios indikacijos aiškiai rodo, kad mano žvejojamam ruože šiemet, nepaisant pernykščių tendencijų, didžiųjų karšių koncentracija yra kiek mažesnė. Jokiu būdu nereikia manyti, kad karšiai yra išsidanginę nežinia kur – jie tiesiog nėra pasiekiami nuo mano žūklavietės kranto linijos. Suprantama, atviras klausimas, koks yra dieninės žuvų migracijos ciklų atstumas ir trajektorijos. Visi žinome, kad ryto valandomis ji turėtų būti arčiau priekrantės, o įsidienojus atsitraukti atokiau. Vis dėlto šio judėjimo atstumo veikiausiai neturėtume skaičiuoti šimtais, o gal net ir dešimtimis metrų. „Užlipimas ant galvos“ šiuo požiūriu yra tikra loterija. Jei pastarojoje ištraukei laimingą bilietą, tik tada visi taktinio pobūdžio žūklės sprendimai ir iš jų daromos išvados turi kažkokią prasmę. Nėra stebuklingo jauko, kuris pritrauktų žuvį iš šimtų jūrmylių (ypač stovinčio vandens telkiniuose), todėl prieš važiuodamas žvejoti, visų pirma, turi gauti patikimos informacijos, kur šiuo metu „yra karšio“ – arba kitaip sakant, kur jis yra pasiekiamas nuo kranto. Kitu atveju…
O kitu atveju plaki sau sportiškai puskaršius be didesnio atokvėpio penkias valandas iš eilės. Laimė, jei prašoka vienas kitas įskaitinis karšiokas (tokių iš viso vakar buvo šeši). Negaliu tiksliai pasakyti, kurią žvejybos valandą supratau, kad didžiųjų čia tiesiog nėra, ir nustojau blaškytis ieškodamas rakto „į jų širdis“. Jei greitomis pabandyčiau sudėlioti visas savo žūkles šioje vietoje, tai nesunkiai galiu padaryti išvadą, kad ji skirtingu laiku yra lankoma pačios įvairiausios žuvies. Pamenu, kaip vieną kartą ši žūklavietė buvo okupuota neūžaugų karpiokų ir solidžių raudžių (tuosyk prašoko ir vienas kitas solidus karšis). Pavasarį ten būta delninių kuojų, o kiek vėliau – viską okupavusios puskaršių armijos. Su ja susidūriau ir vakar. Tradiciškai tokio pobūdžio tekstą reikėtų pabaigti virtine „gal“, bet šįkart apsiribosiu viena vienintele ir jau nesyk kartota prielaida – „nori didelių karšių, lipk jiems ant galvos“.
Elementaru ir paprasta – tau rasti žuvį yra lengviau (žinoma, santykiniu požiūriu) nei jai tave. Tik nuritęs šį Sizifo akmenį, gali imtis saviplakos, jei žuvis nekimba, jei išties kažką ne taip darai, nors, akivaizdu, kad žuvies akvatorijoje yra daug ir didelės. Priešingu atveju tai betikslis savo galvos kvaršimas. Tikslus bendrųjų žūklės sąlygų interpretavimas, linkstu manyti, yra visa ko pradžia. Jei pirmosios žūklės valandos visiškai tuščios (kyla įtarimas, kad rimtesnės žuvies čia nėra, dominuoja tik smulkmė), gal verčiau kartais pakeisti pačią žūklavietę, o ne įnikti į masalų, jaukų ir sistemų keitimo karuseles. Pataisykit, jei klystu!
Iki kitų pamintijimų ir teorinių pasvaičiojimų!
