Nors laikrodis skaičiavo jau kone paskutines valandas iki artėjančių šv. Velykų, man, dar prieš sėdant prie stalo ir prikemšant pilvą skanėstais, pasitaikė proga aplankyti Kauno marias. Šį kartą į kompaniją prisijungė ir mūsų klubo bičiulis Mantas. Tikiuosi, artimiausiu metu sulauksime ir jo debiutinio straipsnio 😉
Kaip visada, prieš žvejybą užverda ilga ir sunki vidinė diskusija – o kur kibs? Manau, ne man vienam, bet ir jums šis jausmas nesvetimas 🙂 Šį kartą ši diskusija buvo įdomesnė – kartu su Mantu rinkomės žūklės vietą. Jis dar niekada iki šiol nebuvo žūklavęs Kapitoniškėse, o ir artėjančio 1 x 1 pirmojo etapo viena iš trijų vietų yra būtent šis marių ruožas. Viskas kaip ir būtų logiška, tik vėsus šeštadienio rytas ir į veidą pučiantis vėjas mus ne juokais gąsdino… Galiausiai nusprendėme nebesiblaškyti ir pabandyti šią vieną populiariausių Kauno marių pakrančių.
Ankstyvą šeštadienio rytą susitinkame prie vandens, o ten jau tikras vakarėlis – liko viena vienintelė vieta, kurioje būtų įmanoma gaudyti nebent su pedanais… Tad trumpai persimetę keletu žodžių, nusprendžiame leistis į naujos vietos paieškas. Atvykę prie kito marių ruoželio pamatome panašų vaizdą – prieš pat nosį paskutinę vietą užima kitas žvejys kolega. Praėję ir apžiūrėję viską, nukabiname nosis – teks eilinįsyk ieškoti vietos kitur. Laimei, prie mūsų prieina keliomis akimirkomis anksčiau atvažiavęs žvejys – Ivanas. Lietuvoje gyvenantis nuo 2014 metų imigrantas draugiškai pasiūlo jungtis prie jo, nes ten vietos trims tikrai užteks, o ir jam bus smagiau gaudyti su kompanija. Ilgai negalvoję priimame pasiūlymą ir kartu kimbame į paruošiamuosius darbus. Dar kartą norisi padėkoti ir pasidžiaugti tokiu gražiu gestu – ačiū, Ivanai, dar kartą!
Žūklavietė man daugiau mažiau žinoma, nes gaudęs joje esu jau keletą kartų. Prabraukęs dugną skenavimo švinu randu „parandę“, perėjimą iš minkštesnio dugno į kietą, klipsuojuosi ties 33 metrais ir pradedu startinį jaukinimą. Šįsyk sesija trumpa – 5 valandos, tad antros meškerės net netraukiu ir pasitikiu jau patikrinta ir žinoma artima distancija. Startui išskrieja keletas šėryklų su karpytomis musės lervomis ir prasideda didysis laukimas. Pirmos 20 minučių kiek nugąsdino (gal prie gero per greit priprantama?), nes reakcijos nebuvo jokios. Tiesa, pamažu paskui reikalai pradėjo taisytis. Žuvis gan aktyviai pradėjo ragauti specialų velykinį VDE jaukų asorti.
Šios žūklės iššūkis buvo tinkamų kabliukų pasirinkimas. Važiuodamas į šią žūklę kaip tik norėjau išbandyti kuo daugiau kabliukų ir išsirinkti sau tinkamiausią. Žvejybos valandomis prasukau 6–7 skirtingų gamintojų kabliukus, tačiau kibimų realizacija buvo tikrai problemiška. Žūklės pabaigoje pagautų žuvų skaičius siekė 20, bet, neperdedant, jų galėjo būti kone dvigubai daugiau – labai daug nerealizuotų kibimų ir atsipurtimų pakeliui. Šios žūklės įsimintiniausia akimirka – prabudęs ir piktas vietinis karpiokas. Jis patikrino mano ritės stabdį ir suteikė adrenalino bei žavesio mūsų žūklei. Žvejyba buvo įdomi, išbandyta daug įvairių kabliukų, visgi labiausiai man šiomis sąlygomis pasiteisino A1 kabliukai. Daug bandyta ir žaista su įvairaus tipo šėryklomis, bet kol kas, bent jau man, labiausiai pasiteisina šulinukai. Ant kablio dėmesio daugiausia sulaukė musės lervos su pinkutėmis, o uodo trūklio lervos buvo visiškai ignoruojamos.
Tai tiek žinių iš Kauno marių. Tikiuosi, nepersivalgėte, ir turiningai praleidote šventinį laikotarpį. Artimiausiu metu ir vėl turėtume pasimatyti prie vandens! Iki!
